Vėlavimo kaina įmonėms ir ekonomikai
Pažvelkime į regimą naujo mokesčio sluoksnį: jo naštą patirs didesnę kaip 750 mln. eurų apyvartą turinčios įmonių grupės, kurios įpareigojamos perskaičiuoti pelno mokesčio bazę, nustatyti efektyvų mokesčio tarifą, ir, jeigu jis bus mažesnis už 15 proc. – skirtumą primokėti. Vertinama, kad patronuojančiųjų įmonių, patenkančių po šiuo reguliavimu, Lietuvoje yra nedaug – penkios ar šešios (pvz., bendrovė „Achema“). Tačiau mokestis palies šimtus Lietuvoje veikiančių įmonių, priklausančių didelėms pasaulinėms grupėms – tam užtenka viršyti santykinai nedideles ribas: 10 mln. eurų apyvartą ir 1 mln. eurų pelną.
Ir čia prasideda visas įdomumas: naujas mokestis bei jo administravimą reglamentuojanti tvarka įvedama atgaline tvarka. Mokesčių mokėtojams dar nenustatyti nauji reikalavimai, nesuteikiamas laikas jiems suprasti ir prie jų prisitaikyti, bet jau nustatomos baudos už prievolės nevykdymą. Tai aiškiai prieštarauja galiojantiems teisėkūros principams ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatai, jog „mokesčių įstatymai, <...> iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.“
Už naujų reikalavimų nesilaikymą siūloma nustatyti baudas nuo 1,8 tūkst. eurų iki 3,8 tūkst. eurų. Štai kokie piruetai! Nesant įstatymo, aiškiai nustatančio naujai atsirandančias prievoles informacijos teikimui, ūkio subjektai negali pradėti prisitaikymo prie teisinio reguliavimo, nors informaciją privalės pateikti jau už 2024 m. sausį prasidėjusius finansinius metus. Ir tai nėra šiaip sau „informacija“ – nuo naujo reglamentavimo ir pateiktos „informacijos“ pjūvių priklausys mokesčių našta, vadinasi, įmonėms būtina turėti laiko prie naujo mokesčio prisitaikyti.
Pavyzdžiui, įmonė naudojasi investicinio projekto ar mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lengvata, kurių administravimas itin brangus ir sudėtingas. Naujos „informacijos“ pateikimas gali reikšti, kad visa šių investicijas skatinančių priemonių nauda virs nieku ir sukels pareigą sumokėti papildomą mokestį. Klausimas: kam tuomet įmonei naudotis brangiais ir sudėtingais instrumentais, jeigu jų nauda nubraukiama, o praradimai nėra kompensuojami? Juk investicijų planai sudaromi ne vieniems metams į priekį, į juos įtraukiami ir MTEP bei kiti instrumentai, lemiantys investicijų atsiperkamumą ir naudą įmonei. Dabar gi viskas bus nubraukiama post factum, o už klaidas – dar ir baudžiama. Nors iš esmės bausti reikėtų tuos, kurie ūkio subjektams sukelia tokį teisinį chaosą ir pamina teisėtų lūkesčių principą.
Teisinis chaosas iš tikro yra didesnis, negu linkę matyti naujo mokesčio rengėjai. Apie stambiesiems rinkos žaidėjams taikomų mokesčių režimų galiojimą valdžia iki šiol tyli, o neseniai Seimas praplatino „žaliąjį koridorių“ stambioms investicijoms, kuris siūlo 0 proc. pelno mokesčio tarifą 20-čiai metų. Po minimalaus 15 proc. pelno mokesčio skėčiu patenkančios įmonės pamažu atskleis nemalonią tiesą – visi režimai ir lengvatos, privilioję juos į Lietuvos rinką, pavirs nieku, kai įmonė turės primokėti skirtumą iki 15 proc. faktinio tarifo. Iki šiol neaišku, koks bus likimas tų įmonių, kurios pagal susitarimą su valdžia yra visiškai atleistos nuo pelno mokesčio arba veikia laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritorijoje.
Dėmesio – ne tik stambiesiems
Jeigu jūsų įmonė minėtų aukštų apyvartų dar nepriaugo, tai dar nereiškia, kad mokesčiu neverta domėtis. Juk koks kareivis nesvajoja tapti generolu! Svajokite, bet atsargiai: nuo šiol kiekvienam verslo kareiviui jau nuo mokyklos suolo bus nešama žinia, kad augti yra pavojinga. Panašu, kad perrašymo sulauks ir vadovėliai. Jeigu anksčiau auginti visas veiklas po vienu stogu buvo ekonomiškai pagrįsta ir naudinga, nuo šiol gali būti kitaip. Mokestinė, o ypač administracinė našta ir nenoras patekti po globaliu padidinamuoju stiklu skatins kitokį verslo plėtros dizainą.
Todėl turintiems vilties pasiekti verslo aukštumas, verta mąstyti dešimt žingsnių į priekį ir koreguoti savo augimo strategiją. Išimtis – kolektyvinio investavimo objektai, pvz., investiciniai bei pensijų fondai. Tačiau tvirtai galima pasakyti, kad tiek 750 mln. eurų riba, tiek išimtys – šiame pasaulyje yra laikini.
Toji 750 mln. eurų riba kadaise atrodė gresianti tik gigantams, tačiau po pastarųjų metų infliacijos beldžiasi į daugelio įmonių grupių namus. Pirmą kartą ši riba buvo užfiksuota prieš aštuonerius metus ir nuo to laiko ją pasiekė įmonės, anuomet turėjusios tik 600 mln. eurų apyvartos. Pagal pirminį rengėjų sumanymą – kas laikytinas verslo gigantu, – kartelė jau turėtų virsti bent 1 mlrd. eurų!
Įdomu, kad slenksčių indeksavimą dar EBPO derybų etape siūlė estų derybininkai, tačiau stambiųjų šalių atstovai pasiūlymą ignoravo. Pastarieji metai priminė visiems, kad indeksavimas yra būtinas, kitaip mokesčio ribą greitai pasieks santykinai nedidelės įmonės (Lietuvoje tai, pavyzdžiui, būtų bendrovės ACME, „Baltic Petroleum“ bei daugelis kitų). Minimalaus pelno mokesčio įvedimas primena, kad pradžioje visi mokesčiai įvedami kaip išskirtiniai, taikyti tik turtingiausiems, o ilgainiui nusileidžia kone į kiekvieną kiemą.
Teisinis neaiškumas veikia ne tik patronuojančiąsias Lietuvos bendroves, bet ir Lietuvoje veikiančias užsienio kapitalo įmones, kurios privalo teikti informaciją savo patronuojančiosioms bendrovėms. Jos toli gražu nėra gigantai – 10 mln. eurų apyvarta ir 1 mln. eurų pelnas – ir joms toli gražu nėra aišku, kokiais įstatymais ir taisyklėmis vadovautis. Todėl paveiktų įmonių skaičius bus daug didesnis, nei gali pasirodyti plika akimi.
Taisyklės globalios, o biudžetas vis tik – mūsų
Naujas mokestis keičia globalios mokesčių konkurencijos principus: vis dažniau kalbama apie valstybės subsidijų taikymą mainais į prarastą mokesčių konkurenciją. Tai pakerta mažų šalių gebėjimą konkuruoti – todėl beveik visos mažos šalys, išskyrus Lietuvą, priešinosi naujo mokesčio įvedimui. Jeigu naujas mokestis prigis, keisis investicijų plėtros ir traukos logika. Lietuvai tai skamba kaip priminimas, kad prie geopolitinės situacijos neturėtume savo rankomis pridėti papildomų neigiamų veiksnių: neprognozuojamų mokestinių pakeitimų, teisinio chaoso ir naujų administracinių sąnaudų, veikiančių investicinę grąžą.
Nors taisyklės globalios, kiekviena šalis turi galimybę surinkti naujo mokesčio papildinį į savo biudžetą. Lietuva – ne išimtis. O tai reiškia, kad naujo mokesčio nulemtas skirtumas gali papildyti Lietuvos biudžetą. Tačiau nuostatos dėl „papildinio“ mokesčio mokėjimo į nacionalinį biudžetą (vadinamasis nacionalinis top-up mokestis) Lietuvos įstatymo projekte nėra. Pateikdami ilgą argumentaciją apie mokesčio sudėtingumą, rengėjai nesiūlo įgyvendinti vietos papildinio mokesčio. Nors tam, kad atitiktų šešių mėnesių taisyklę ir būtų renkamas nuo 2025 m., jis turėtų būti priimtas jau pavasario sesijoje.
Mokestį svarstant Seime, aiškėja paradoksali situacija: Lietuvos atstovai visuomet sveikino minimalaus pelno mokesčio atsiradimą, nepasisakė dėl jo supaprastinimo ar atidėjimo, o mokestį įgyvendinti turintys jų kolegos valdžios institucijose šiandien susiduria su esminiais iššūkiais. Dėl to Lietuva net žada atiduoti kitoms šalims mokesčio papildinį, kuris galėtų papildyti mūsų valstybės biudžetą. Įdomios pamokos, svarbios atsakomybės.
Belieka tikėtis, kad valdžios institucijos, pagaliau susidūrusios su mokesčio sudėtingumu, prisijungs prie tų šalių, kurios remia esminį mokesčio taisyklių supaprastinimą. Planai, kaip tai padaryti, jau aptariami – ar jie sulauks Lietuvos palaikymo balso?
***
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
