Dažnu atveju net ir minimo įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis skolininkas nėra tikras, ar teismo vertinimu yra visos sąlygos, kurioms esant tokiam asmeniui bus iškelta bankroto byla.
Ypač daug abejonių kelia įstatymo numatytos subjektyvaus pobūdžio sąlygos, kurios vertintinos išimtinai pagal teismo vidinį įsitikinimą.
Atsižvelgiant į tai, neretai bankrutuojančių asmenų bylose kyla ginčas būtent dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo vertinimo, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą.
Taigi reikėtų detaliau panagrinėti, kokie kriterijai visgi lemia, kad teismas tam tikrą skolininko elgesį pripažįsta sąžiningu ir (ar) nesąžiningu kiekvienu konkrečiu atveju.
Kokiais atvejais teismai atsisako iškelti bankroto bylą fiziniams asmenims?
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus.
Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo yra įvertinama fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.
Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.
Nustačius fizinio asmens nemokumą yra patikrinama, ar neegzistuoja įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.
Šiuo atveju teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia, kokie sandoriai, sudaryti per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, laikytini pažeidžiantys kreditorių teises, tačiau kitokie veiksmai, lėmę asmens nemokumą nėra detalizuojami, jų sąžiningumas ir (ar) nesąžiningumas vertinamas išimtinai teismo vidiniu įsitikinimu.
Taigi, kokia praktika yra formuojama dėl kitų veiksmų, kurie traktuojami kaip nesąžiningi fizinio asmens bankroto procese?
Pagal kokius kriterijus nemokaus asmens veiksmai vertintini kaip nesąžiningi?
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatyme detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl, kaip jau minėta, kiekvienu individualiu atveju juos nesąžiningais pripažinti gali bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis Fizinių asmenų bankroto įstatymu bei kitais įstatymais, taip pat jau suformuota šių įstatymų taikymo praktika bei savo vidiniu vertinimu.
Reikėtų paminėti, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nurodyta pačiame įstatyme – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos sąžiningiems fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.
Paminėtina, kad būtent pagal minimo įstatymo nustatytus tikslus, kasacinis teismas formuoja praktiką ta linkme, kad bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo klausimą vertinantis teismas, vadovautųsi pagal nustatytus bendrus kriterijus ir taisykles, kuriais būtų nustatomas asmens (ne)sąžiningumas.
Pabrėžtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog vien neatidus asmens elgesys ar asmens nemokumą lėmęs netinkamas vartojimo galimybių įvertinimas savaime nereiškia jo nesąžiningumo.
Taigi vertinant kasacinio teismo suformuotą praktiką, reikėtų atkreipti dėmesį, kad nesąžiningu nemokus asmuo pripažintinas tais atvejais, kai duomenys apie jo skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido skoloms susidaryti, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai.
Šiuo atveju susiduriame su situacija, kad asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, elgesys teismo yra vertinamas pagal protingumo ir teisingumo principus, kas galėtų reikšti, jog nesąžiningumas pripažintinas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, kaip pavyzdžiui, skolų prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo dėl savo finansinės padėties ir pan., tiek dėl jo neveikimo, kai sąmoningai nededamos pastangos atsiskaityti su kreditoriais ir siekiama bloginti savo finansinę padėtį, didinti nemokumą.
Tačiau kyla klausimas, ar visuomet teismas gali vertinti konkretaus asmens elgesį pagal bendruosius teisės principus?
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiantis bankroto asmuo, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, turėtų pats atsižvelgti ir įsivertinti ne tik objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų (išsilavinimą, gyvenimo patirtį, veiklos pobūdį).
Be to, turėtų būti įvertintas ir paties asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys, t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks asmens elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
Tik įvertinus aukščiau minimus asmens elgesio ypatumus per praėjusius 3 metus iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra tikėtinas palankus teismo vertinimas tokio asmens atžvilgiu.