Sunkiai besiformuojanti teismų praktika iki šiol yra nevienoda, dėl ko įstatymas yra nuolat keičiamas ir papildomas. Ilga ir sudėtinga asmens mokumo atkūrimo procedūra Lietuvoje apsunkina ir kreditorių, ir patį skolininką. Dažnu atveju, skolininkas bankroto procedūros laikotarpiu nejaučia skolų naštos palengvėjimo, kadangi dėl nevienodos praktikos skolininko turimo turto realizavimo klausimas ne retai yra išsprendžiamas abiems pusėms nenaudinga linkme.
Kodėl lietuviai bankrutuoja ne Lietuvoje, o kitose ES valstybėse?
Reiktų pastebėti, kad apsunkinta fizinių asmenų bankroto procedūra Lietuvoje sukuria neišsprendžiamus klausimus ne tik skolininkui dėl jo turimo įkeisto turto realizavimo priverstine tvarka, tačiau ir įkeisto turto turėtojui, dažniausiu atveju – bankui. Pagal taikomo įstatymo nuostatas tokio turto priverstinis pardavimas bankroto procedūros metu nėra palankus nei pačiam skolininkui, nei bankui. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nukenčia abiejų šalių interesai. Susiklosčius tokiai situacijai dažnu atveju dėl kreditorių, kurie yra įkeisto skolininko turto turėtojais, prieštaravimų, skolininko byla net nepasiekia teismo.
Atsižvelgiant į tokią situaciją lietuviai yra priversti ieškoti išeities, kaip atstatyti savo mokumą, deja, svetur, kadangi kitos Europos Sąjungos valstybės valstybių narių piliečiams siūlo daug palankesnes sąlygas išspręsti nemokumo klausimus nei Lietuvoje. Tokiomis siūlomomis galimybėmis skolininkai dažniausiai susidomi vien dėl tos aplinkybės, kad nemokumo klausimas kitose Europos Sąjungos valstybėse yra svarstomas paprasčiau, o kreditoriai informuojami tik iškėlus fizinio asmens bankroto bylą valstybės narės teisme.
Ar gali kreditorius apsaugoti įkeistą turtą, kai skolininkas bankrutuoja kitoje ES valstybėje?
Bankrutuoti vykstantys lietuviai džiaugiasi itin palankiomis sąlygomis kitose valstybėse narėse, tačiau vis dar diskutuojama, ar palanki tokia bankroto procedūra Lietuvoje esantiems kreditoriams, skolininkų įkeisto turto turėtojams? Koks įkeisto turto kreditoriui Lietuvoje likimas, kai asmuo bankrutuoja kitoje valstybėje? Daugelis kreditorių ir juos atstovaujančių teisininkų tik gūžtelėtų pečiais ir su atodūsiu atsakytų, kad tokioje situacijoje kreditoriaus laukia ilgas ir miglotas kelias. Kaip jau įprasta tokiose situacijose daugelis kreditorių, norėdami apsaugoti daiktines teises į turimą turtą, yra priversti kreiptis į kompetentingą teismą Lietuvos Respublikoje su tikslu iškelti papildomą fizinio asmens bankroto bylą prie pagrindinės fizinio asmens bankroto bylos kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai dėl tokio turto realizavimo Lietuvos Respublikoje.
Tačiau net ir nagrinėjamu atveju, ar Lietuvoje esantis kreditorius, kaip pavyzdžiui, bankas, apsaugo savo daiktines teises į įkeistą turtą? Kadangi LR fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos yra klaidinančios ir neaiškios, daug teisininkų diskutuoja minima tema ir neprieina bendros nuomonės, kas tokį turtą turėtų realizuoti? Antstoliai? Fizinio asmens bankroto administratorius? Pats kreditorius? Taip pat kyla klausimas, kaip bus paskirstytos lėšos, gautos iš parduoto turto Lietuvoje? Ar bus proporcingai dalinama kreditoriams, esantiems skirtingose valstybėse? Ar įkaito turėtojo interesas bus tenkinamas pirma kreditorių eile? Vėlgi, susiduriame su problema, kai neturime vieningos praktikos, dėl ko kreditoriai, t. y. įkeisto turto turėtojai, negali apsaugoti savo daiktinių teisių į įkeistą turtą, kuomet Lietuvos Respublikos piliečiai bankrutuoja svetur ir maža to, yra pasmerkti ilgam bylinėjimosi procesui ir, be abejo, dideliems nuostoliams ateityje.
Suformuota nauja teismų praktika palanki kreditoriams?
Šių metų balandžio mėnesį, ko gero, lengviau atsikvėpė kreditoriai dėl užsienyje bankrutuojančių savo skolininkų, o tuo tarpu skolininkai pradėjo mąstyti apie tai, ar tikrai geriausia išeitis bankrutuoti ne Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad Lietuvos Respublikoje įsteigto kreditoriaus naudai įkeistas turtas gali būti realizuojamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, o tokio kreditoriaus teisėms kitoje Europos Sąjungos valstybėje iškelta bankroto byla neturi įtakos. Analogiškos išvados dėl pagrindinės bankroto bylos užbaigimo teisinių pasekmių daromos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.
Taigi, nauja teismų praktika fizinių asmenų bankroto procedūroje leidžia kreditoriams apsaugoti savo interesus nuo nesąžiningų skolininkų, o būtent apsaugoti savo daiktines teises į įkeistą turtą net tuo atveju, kai skolininkas renkasi bankroto procedūrą ne Lietuvoje. Manytina, kad tokia praktika skatins skolininkus, atsižvelgti į skolinių įsipareigojimų dydį bei pobūdį, tokiu būdu dažniau rinktis mokumo atkūrimo kelią Lietuvoje. Taip pat kreditoriams sukurtas apsauginis mechanizmas leis sušvelninti savo pozicijas fizinio asmens bankroto bylose, ypač pradinėje jų stadijoje, ir bus pradėta formuoti praktika, kai realiai patenkinami ir kreditoriaus, ir skolininko interesai, tuo pačiu atstatomas interesų balansas tarp minimų šalių.