Nors galvosūkių daug, tačiau vienas iš būdų sustiprinti šalies įvaizdį, atrodo, visai paprastas. Galbūt į Lietuvą atvykstantiems turistams verta pasiūlyti virtualios realybės galimybes?
Praėjusį šeštadienį sostinės Katedros aikštėje kartu su kolegomis atlikome eksperimentą. Praeiviams siūlėme išbandyti mūsų sukurtą virtualios realybės prototipą.
Pasiėmę savo išmanųjį įrenginį ir jį įsidėję į dėklą – akinius (angl. cardboard), jie išvydo XVI a. tuometinius Valdovų rūmus, dar nesugriautą Gedimino pilį bei centrinę miesto aikštę. Tai sudomino ne tik vietinius, bet ir turistus iš užsienio, o jų reakcijos ėmė sufleruoti, kad virtuali realybė jau paklausi ir Lietuvoje.
Tai ne paslaptis, kad jau dabar galime kurti virtualioje erdvėje vykstančius miesto turus, atkurti garsių mūšių laukus ar per karą sunaikintus istorinius pastatus.
Svarbiau tai, jog kuriant miesto ar šalies įvaizdį tradicinė reklama jau atgyvena. Įvairūs lankstinukai ir turistiniai žemėlapiai lengvai pasiekiami internete, todėl vertėtų pagalvoti kaip nustelbti atvyksiančių turistų lūkesčius dar mažai paplitusiais, tačiau inovatyviais metodais.
Galbūt laikas įvaizdį formuoti virtualioje realybėje? Daugelis technologijų į Lietuvą dažnai ateina penkmečiu vėliau nei Vakaruose, tačiau virtuali realybė tam tikrose subkultūrose jau dabar aktyviai naudojama bei aptarinėjama Lietuvos jaunimo.
Pritaikius bent dalį technologijos teikiamų galimybių turizmui, tikiu, kad mūsų šalis taptų išskirtine visoje centrinėje Europoje.
Neišnaudota niša turizmui
Nors virtuali realybė tėra dar visai nauja technologija, tačiau ji pati nėra ypatingai brangi. Savivaldybėms tai galėtų būti užtikrinta ir sėkminga investicija į miesto ar šalies įvaizdį. Užtenka pasirūpinti vaizdo įrašo sukūrimu bei specialiuoju dėklu – akiniais – kurio vieneto kaina siekia vos kelis eurus.
Į miestą atvykstančiam turistui beliktų parsisiųsti programėlę į išmanųjį įrenginį, kuri jam leis skenuoti „QR“ (angl. „Quick Response“) kodus, o šie jį nukreiptų į, sakykim, XVI amžių imituojantį filmuką. Visas procesas iki filmuko pradžios trunka vos 15-20 sekundžių, todėl net ir nekantriausi praeiviai liktų patenkinti.
Kita vertus, kokią istoriją norime parodyti šalies lankytojams gali tapti dar svarbesniu klausimu. Prikelti Pilėnų legendą ar parodyti Gedimino susapnuotą Geležinio vilko sapną gali būti įdomūs sprendimai, tačiau kiekviena jų, Lietuvą svetimšaliui pristato vis kitaip.
Kokias patirtis ir kokius įspūdžius sukels ją stebinčiajam vertinga numatyti iš anksto.
Įtaigus būdas patirti
Virtuali realybė veikia gana paprastai. Judinant prietaisą ar tik jo ekrane matomą žymeklį skirtingomis kryptimis, galima išvysti ne tik gretimus pastatus ar žvilgtelėti per petį, bet ir pasižvalgyti sau po kojomis ar pakelti akis į dangų.
Be to, užsidėję specialius akinius, pagamintus iš paprasčiausio kartono, o taip pat ir ausines, per kurias skamba trumpas pasakojimas apie matomus objektus, žmogus patiria potencialiai stiprų įspūdį. Tokį efektą galima išgauti tik tuomet, kai pats žmogus yra istorijos dalis, t. y. atsiribojęs nuo buities ir kasdienybės.
Tradicinis teatras mus išmokė stebėti kantriai, nejudant ir žiūrint tik tiesiai, tačiau virtuali realybė „sutriuškina“ šias taisykles, o vietoje jų, kuria savas.
Taip regintis žiūrovas pats tampa aktyvus, įsitraukia fiziškai, o tai ir yra nestandartinė patirtis, kurią jis ilgai prisimins iš atostogų Lietuvoje joms pasibaigus. Vis daugiau ekspertų taip pat tikina, kad vidutinis virtualios realybės tyrinėtojas dėmesį į vieną objektą sukoncentruoja apie 10 minučių. Esu įsitikinęs, kad tai - įsimenantis nuotykis ne tik turistui, bet kartu ir proga atgauti kvapą nuolat kalbančiam pastarųjų gidui.