Pastaraisiais metais Lietuvoje iš esmės pasikeitė požiūris į statybas, kurių neaplenkia tvaraus ir atsakingo vartojimo tendencijos, o specialistai į savo komandas priversti priimti dar vieną lygiavertį partnerį – užsakovą.
Statybų rinkoje įvyko didelis lūžis ir jau niekada nebeturėsime tik už darbą susimokančio, plastikinį euroremontą kaip faktą ir rezultatą priimančio kliento. Jam įdomios naujovės, jis žino, ko nori, ir gilinasi ne tik į tai, kaip viskas atrodo, bet ir iš ko padaryta.
Žmonės dabar patys aktyviai domisi pastatų statybose naudojamomis medžiagomis, jų saugumu bei kokybe.
Ypatingas dėmesys tenka tokiems parametrams kaip ekologiškumas, medžiagų natūralumas, šilumos laidumas, garso izoliacija ir kitos ne tik gyvenimo komfortui, bet ir sveikai kasdienei aplinkai svarbios savybės.
Tokia tendencija pakankamai suprantama – apie nuodus artimiausioje aplinkoje, savo namuose girdime labai dažnai ir įvairūs tyrimai bei eksperimentai jau spėjo jų atžvilgiu suformuoti žmonių atsargumą.
Tačiau šiemet birželį Londono daugiabutį „Grenfell“ prarijęs gaisras sufleruoja tikėtiną dar vieną labai rimtą pokytį: žmonėms pradeda rūpėti, ką jie gali rasti savo namų sienose.
Nesuklyskite, tai vyks ne rytoj ir ne poryt – tai vyksta dabar. Žmonės jau ima klausinėti apie pastatus to, apie ką anksčiau susimąstydavo tik vienas kitas, o laikai, kai vykdytojai galėjo veikti greitai ir nekokybiškai, panašu, eina į pabaigą.
Gali pasirodyti, jog kitose Europos šalyse esančių pastatų problemos Lietuvai yra mažai ar visai neaktualios.
Tačiau tokia prielaida yra klaidinga – nepaisant aukštingumų, miestų tankumų bei kitų skirtumų, mus visus vienija tie patys pavojai. Naudojame kuo pigesnes medžiagas, kurios, pagavusios kibirkštį, keliais akies mirksniais pelenais paverčia viską, išskyrus sienas. O jei sienos karkasinės – pelenais pavers ir jas.
Galima sakyti, kad savotišku euroremontu gali pasigirti didžioji dalis mūsų šalies daugiabučių, polistirenu apšiltintų mokymo įstaigų, individualių namų.
Todėl ir žmonių rūpestis primena visai ne isteriją, o susigaudymą savo aplinkoje ir suvokimą, kad pavojai jau įsisenėję.
Viena iš abejonių keliančių medžiagų neabejotinai yra ir putplastis. Nors jau dabar yra aiškiai nustatyta, koks gali būti pastatų išorinių atitvarų šiltinimo medžiagų degumas, tačiau nepaisant to, matome realias degumo greičio savybes – putplastis sudega labai lengvai ir po savęs nepalikdamas nė siūlelio.
Net ir čia architektai ir kiti statybų specialistai yra pasidaliję į dvi stovyklas. Viena vertus, yra teigiančių, jog dėl degių medžiagų jaudintis neverta, kadangi tol, kol yra tinkamai naudojamos statybose, pavojaus jos nesukelia.
Tuo tarpu kiti nerimauja, jog toks mąstymas rodo netinkamą ir nepakankamą saugumo suvokimą. Pasak jų, turi būti aiškiai atskirtos medžiagos, dėl kurių negali būti jokių kompromisų, o jų naudojimas – griežtai draudžiamas arba reguliuojamas.
Galima galvoti, jog pigios ir gerokai mažiau saugios medžiagos statybose naudojamos vien tam, kad būtų sumažinta sąmata ir pavyktų laimėti paskelbtą pirkimą.
Tačiau prieš paskelbiant konkurso laimėtoją, reikėtų neužmiršti ir projekto turinio, kurio vertinimas priklauso nuo medžiagas siūlančių projektuotojų kompetencijos. Rinkitės konkuruojančias rangos ir projektavimo darbų įmones – tai padidins jūsų šansus sužinoti efektyviausią sprendimą ne tik kainos, bet ir saugumo prasme.
Tik nuo mūsų priklauso, ar ir kiek ilgai toleruosime išorinį euroremontą.