Panika rinkose prasidėjo, kai buvo paskelbti prasti JAV darbo rinkos duomenys – nedarbas per liepą šalyje pakilo iki 4,3 procento. Nors nedarbas žvelgiant istoriškai vis dar tebėra labai mažas, tačiau nerimą rinkose kelia spartus augimas – dar metų pradžioje nedarbas siekė tik 3,7 procento. Įprastai didėjantis nedarbas įspėja apie nerimą ekonomikoje. Dar svarbu yra tai, jog nedarbas didėja sparčiai, o mažėja lėtai. Imant 2008 m. krizės pavyzdį – nedarbas JAV 2007 m. pradžioje siekė tik 4,6 proc., tačiau 2009 m. pabaigoje pasiekė jau 10 procentų. Po pasiekto piko vėl sugrįžti į prieškrizinį lygį užtruko apie 7 metus.
Investuotojams, kurie jau kurį laiką nematė didesnių finansų rinkų pavojų, prasti JAV darbo rinkos duomenys buvo seniai nematytas neigiamas signalas. Iškart po naujienų investuotojai suskubo pardavinėti šiais metais stipriai išaugusias technologijų kompanijų akcijas, kartu su išaugusiais palūkanų mažinimo lūkesčiais smuko ir JAV bankų akcijų indeksai. Saugesnių įmonių, tokių kaip sveikatos sektoriaus, būtinojo vartojimo ar komunalinių paslaugų tiekėjų, akcijos laikėsi palyginti geriau. Taip pat žymiai atpigo ir JAV doleris, daugiausia išaugo investuotojų saugiu net ir neramiais laikais laikomas Šveicarijos frankas.
Antroji baimės banga atėjo kartu su net 12 proc. kritusiu svarbiausiu Japonijos akcijų indeksu „Nikkei 225“. Didelę dalį siaubingo pirmadienio akcijų kritimo nulėmė po ilgo laiko išaugusios Japonijos palūkanų normos. Beveik 30 metų labai žemai laikomos šalies palūkanų normos paskatino rinkų dalyvius skolintis Japonijos jenomis ir mokant labai mažas ar net neigiamas palūkanas investuoti skolintus pinigus į rizikingus aktyvus arba siekti grąžos skolinant pinigus užsienio rinkose. Japonijos centriniam bankui praėjusią savaitę padidinus palūkanas iki 0,25 proc. išaugo skolinimosi sąnaudos ir sustiprėjo Japonijos jena, tai privertė kai kuriuos investuotojus parduoti už skolintas jenas nusipirktus aktyvus ir grąžinti skolas.
Baimė neužsiliko tik Japonijoje – akcijos krito visame pasaulyje, įskaitant Europą bei JAV. Antradienį rinkų dalyviai pradėjo vertinti rizikas šiek tiek ramiau ir vėl pradėjo pirkti labiausiai atpigusias turto klases. Šiandien buvo paskelbtos ir geros žinios. Japonijos centrinis bankas sureagavo į rinkų reakciją ir paskelbė, jog palūkanų normos nebus didinamos tol, kol rinkos bus nestabilios. Nuo pirmadienį pasiektų baimės aukštumų į rinkas grįžta tam tikra ramuma. Vadinamojo baimės indekso VIX kintamumo rodiklis vėl fiksuoja į įprastas panašias vertes bei rodo, jog investuotojai trumpai pervertino rizikas.
Žinoma, prasti signalai iš JAV darbo rinkos vis dar kelią galvos skausmą ekonomistams, tačiau svarbu nepamiršti, jog ekonomiką reikia vertinti plačiau. Antrą ketvirtį JAV bendrasis vidaus produktas augo sparčiai ir pranoko lūkesčius, o naujų darbo vietų augimas yra spartesnis nei prieš ankstesnes ekonomines krizes ir yra toli nuo 2008 metais buvusių rodiklių. Taip pat svarbu paminėti, jog prie didelių rinkų judesių prisideda ir šiltasis sezonas. Vasarą investuotojams ir prekybininkams einant atostogų rinkose krinta likvidumas, kuris prisideda prie didelio kintamumo ir reikšmingų kainų pokyčių rinkose šiuo metu.
Gali atrodyti, jog šie rinkų pokyčiai iš esmės nieko nepakeitė: sparčiau augusios akcijos truputėlį atpigo ir šiuo metu vėl kyla aukštyn, baimė trumpai padidėjo, bet dabar vėl grįžta į normalų lygį. Tad kas visgi pasikeitė po šio rinkų sujudimo? Vienas svarbesnių pokyčių yra iki pusmečio žemumų nukritusios naftos kainos. Prekiautojai vis dar atidžiai stebi JAV ir Kinijos ekonomikas bei jų naftos vartojimo perspektyvas ir palyginti mažiau dėmesio skiria geopolitinei rizikai Artimuosiuose Rytuose. Kartu su jau ankščiau pradėjusiomis pigti industrinių metalų kainomis tai yra geros naujienos vartotojams, kurie gali tikėtis lėtėjančios infliacijos. Taip pat išaugę lūkesčiai dėl palūkanų mažinimo JAV gali atrišti rankas Europos Centriniam Bankui, kuris kol kas dar nedavė aiškių ženklų dėl tolesnio palūkanų mažėjimo. Didžiausias pokytis, mano nuomone, gali būti, jog investuotojų ir ekonomistų dėmesys persikels iš trečius metus esmine problema laikomos infliacijos į darbo rinkos ir ekonomikos pajėgumo vertinimą.
