Įmonė ar filialas? Steigimo, valdymo ir atsakomybės skirtumai
Užsienio bendrovėms svarstant įsteigti įmonę arba filialą, svarbu įvertinti abiejų teisinių formų skirtumus. Aktualus aspektas – steigimo procedūra, jos sudėtingumas ir trukmė. Abiem atvejais steigimo procedūros yra gana panašios. Tokie veiksmai kaip atitinkamų steigėjo dokumentų pateikimas, steigimo dokumentų rengimas, jų tvirtinimas pas notarą ir įregistravimas įmonių registre taikomas abejoms veiklos formoms.
Steigiant filialą, dokumentų, reikalingų iš steigėjo sąrašas yra platesnis nei steigiant įmonę (be steigėjo išrašo iš užsienio įmonių registro ir kitų steigimo dokumentų, įstatymas papildomai reikalauja pateikti metinių finansinių ataskaitų kopijas). Taip pat steigiant filialą nėra formuojamas įstatinis kapitalas, todėl nėra reikalavimo įnešti įstatinio kapitalo į kaupiamąją sąskaitą. Reikalavimas formuoti įstatinį kapitalą (minimalus 2500 EUR) ir atidaryti kaupiamąją sąskaitą taikomas steigiant įmonę. Svarbu tai, kad sugriežtėjus teisės aktų reikalavimams, kaupiamosios sąskaitos atidarymas steigėjui, kuris yra užsienio įmonė, gali užtrukti, nes bankas atlieka specialias procedūras, tikrindamas užsienio įmonės galutinį naudos gavėją ir kt.
Renkantis teisinę formą kiekvienam steigėjui yra svarbūs valdymo klausimai. Įsteigus filialą, už filialo valdymą yra atsakingas filialo vadovas, kurio statusas yra prilygintinas įmonės valdymo organo statusui. Nors teisės aktuose neįtvirtintas draudimas filialams išsirinkti ir kitą valdymo organą – valdybą, tačiau įstatymai nereguliuoja valdybos išrinkimo, kompetencijos klausimų. Todėl rekomenduojama nerinkti filialo valdybos, nes jį išrinkus gali apsunkėti pačios įmonės veikla. Pavyzdžiui, įmonei turint valdybą ir tos įmonės filialui turint valdybą, galėtų kilti jų tarpusavio konkurencijos klausimai. Taigi, valdymo prasme, dukterinės įmonės steigimas yra patrauklesnis variantas dėl platesnės valdymo organų struktūros ir jų kompetencijų.
Esminis skirtumas tarp filialo ir dukterinės įmonės steigimo yra susijęs su atsakomybe. Manoma, kad atsakomybės atžvilgiu palankesnė veiklos forma yra dukterinė įmonė, nes tai yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuris atsako tik savo turtu ir tik labai išimtinais atvejais išieškojimas gali būti nukreipiamas į įmonės akcininkus / steigėjus. Tuo tarpu, filialo steigimas gali būti gana rizikingas pasirinkimas – susiklosčius situacijai, kad filialas turi tam tikrų skolų ar neįvykdytų įsipareigojimų, reikalavimo teisę turintis asmuo (kreditorius) turėtų teisę išieškojimą nukreipti: arba tik į filialo, arba tik į filialo steigėjo (įmonės) turtą, arba pirma į filialo, o jei yra reikalavimai patenkinami nevisiškai, tuomet į steigėjo turtą, ir atvirkščiai. Išieškojimas galėtų būti nukreiptas į filialo bei steigėjo turtą tuo pat metu. Taigi, įsteigus filialą, užsienio įmonė būtų neapsaugota, kad filialui turint skolų ieškojimas nebus nukreiptas būtent į užsienio įmonę.
Įmonės ir filialo mokestiniai skirtumai
Pasirinkta veiklos vykdymo forma Lietuvoje atitinkamai sukuria ne tik teisines bet ir mokestines prievoles. Todėl būtina įsivertinti kylančią administracinę naštą, galimas naudas, pridėtinės vertės mokesčio (PVM), pelno mokesčio ir kitas prievoles.
Pirmiausia svarbu pabrėžti, jog steigiant filialą atsiranda prievolė tiek filialui, tiek ir įmonei, steigiančiai filialą, registruotis mokesčių mokėtoju Lietuvoje. Be to, pagrindinė bendrovė privalo gauti PVM mokėtojo kodą Lietuvoje.
Steigiant įmonę, ši yra automatiškai įtraukiama į Lietuvos mokesčių mokėtojų registrą, o prievolė registruotis PVM mokėtoju atsiranda, kai per paskutinius 12 mėn. gautos (ar planuojamos gauti) pajamos iš veiklos viršija daugiau kaip 45 000 Eur arba kai per praėjusius ir einamuosius kalendorinius metus įmonė planuoja įsigyti prekių iš kitų valstybių narių už daugiau kaip 14 000 Eur ir kitais atvejais.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jog įmonės įsteigimo atveju, kai prekių siuntimą organizuoja pati įmonė į užsienio valstybes, įmonei gali atsirasti PVM registracijos ir deklaravimo prievolių užsienio valstybėse. Šiuo aspektu filialas atitinkamų papildomų prievolių neturėtų, nes jis nėra atskiras juridinis asmuo ir susijusios prievolės būtų įvykdomos filialą įsteigusios bendrovės vardu.
Privalumas steigiant įmonę pasireiškia tuo, kad jei kontroliuojančioji bendrovė valdo ne mažiau kaip 10 proc. balsus suteikiančių akcijų ne trumpiau kaip 12 mėn., išmokėti dividendai kontroliuojančiajai bendrovei būtų neapmokestinami. Tuo tarpu filialai dividendų išmokėti negali, kadangi jie nėra laikomi atskirais juridiniais asmenimis.
Lietuvoje įmonės uždirbtas pelnas gali būti apmokestinamas taikant 15 proc., 5 proc. arba 0 proc. pelno mokesčio tarifą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad filialai Lietuvoje būtų laikomi veikiantys per nuolatinę buveinę, todėl filialų uždirbtas pelnas apmokestinamas taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Visgi, apskaičiuoti filialo apmokestinamąjį pelną Lietuvoje nėra taip lengva, kadangi norint nustatyti filialui priskiriamas pajamas turi būti atsižvelgiama į filialo atliekamas funkcijas, prisiimamas rizikas, rizikos ir kapitalo nuosavybės dalį.
Lietuvoje patirtas įmonės mokestinis nuostolis gali būti perkeliamas į kontroliuojančiąją bendrovę, jei yra tenkinamos tam tikros sąlygos. Nors Lietuvos įstatymai nepripažįsta Lietuvos vienetų filialų mokestinių nuostolių perkėlimo, dėl galimybės perkelti Lietuvoje įsteigto filialo mokestinius nuostolius į filialą įsteigusią bendrovę, turėtų būti atsižvelgiama į užsienio valstybių mokestinių įstatymų reglamentavimą.
Įmonėms bei filialams taip pat taikomi skirtingi apskaitos reikalavimai. Įmonės Lietuvoje yra finansiškai atskaitingi asmenys, todėl privalo periodiškai teikti juridinių asmenų registrų tvarkytojui finansines ataskaitas. Filialams, priešingai nei įmonėms, nėra tokios prievolės. Tačiau filialams rekomenduojama tvarkyti apskaitą viduje, siekiant supaprastinti ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių fiksavimą filialą įsteigusioje bendrovėje.
Taigi, vystyti verslą Lietuvoje rekomenduojama įsteigus dukterinę įmonę. Kontroliuojančioji bendrovė tokiu atveju ne tik įgytų atskirtį teisinės atsakomybės klausimais, iš jos būtų labai apribotas turtinis išieškojimas, jai taip pat nereikėtų vesti atskiros apskaitos dukterinės bendrovės atžvilgiu, skaičiuoti Lietuvoje priklausančio mokėti pelno mokesčio ir pan. Kita vertus, teisinės veiklos formos pasirinkimas kiekvienu atveju turi būti vertinamas individualiai.