Kai kuriose srityse, tokiose kaip alkoholio, tabako ar farmacijos industrijos, kuriose reklama ypač griežtai reguliuojama, takoskyra tarp „leidžiama“ ir „draudžiama“ itin siaura ir vingiuota, o priežiūros institucijų bei teismų praktika nepakankama ir kartais prieštaringa, vis dar neišvengiama pilkųjų zonų.
Viena iš tokių pilkųjų zonų yra santykis tarp informacijos, kurią gamintojai ar prekybininkai privalo pateikti, įgyvendindami jiems taikomą vartotojų informavimo pareigą, ir draudžiamos reklamos.
Teisės aktai aiškiai numato, kad apie tabako gaminius mažmeninės prekybos vietose ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, leidžiama nurodyti tik gamintojo, pardavėjo pavadinimą ir buveinės adresą, parduodamų tabako gaminių pavadinimus, žodžius „Prekiaujame“ arba „Parduodame“ bei tabako gaminių kainas. Ši informacija gali būti pateikta tik kartu su išdėstytais tabako gaminiais, o ne lankstinukuose, skrajutėse ar kitokiose reklamos priemonėse, kurias vartotojai galėtų išsinešti. Jokia kita vaizdinė ar grafinė informacija negali būti pateikta, įskaitant tabako gaminių ar jų vienetinių pakelių imitacijas ir atvaizdus. Šios normos tabako gaminiams taikomos kaip specialiosios teisės normos ir turi viršenybę bendrosios verslininko pareigos informuoti vartotojus atžvilgiu.
Tačiau Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme įtvirtintas ir specialusis teisinis reguliavimas, draudžiantis paslėptą tabako gaminių reklamą, kuris praktikoje kelia klausimų dėl verslo galimybių ne tik reklamuoti, bet ir pateikti vartotojams reikalingą informaciją apie susijusius gaminius, kurie patys nėra tabako gaminiai. Kol neturime teismų praktikos, kurioje būtų pasitelkiamos ekspertų išvados ir aiškiai kalbama apie kriterijus, kada informacija apie tabako gaminius galėtų būti laikoma paslėpta reklama, o kada tai tiesiog informacija, egzistuoja galimybės itin plačiai interpretuoti šį reguliavimą, draudžiant bet kokią informaciją apie tabako ar su juo susijusius gaminius bei apsunkinant ar net visai panaikinant galimybę reklamuoti gaminius, kurių reklama tiesiogiai įstatymu nėra draudžiama.
Kalbant apie alkoholio reklamą, Konstitucinis Teismas dar 2004 m. sausio 26 d. nutarime konstatavo, kad reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus.
Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą. Nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai savaime nėra alkoholio reklama. Taigi, vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, garsiosios Džeimso Bondo frazės „man suplaktą, ne sumaišytą“ iš „Bondiados“ kirpti nereikėtų.
Daugiau neaiškumų kyla dėl nealkoholinio alaus. Ietys pastaruoju metu buvo laužomos diskutuojant, ar galima reklamuoti nealkoholinį alų, kai alkoholinio ir nealkoholinio alaus prekių ženklai iš esmės panašūs ir skiriasi tik prierašu „nealkoholinis“.
Priežiūros institucijos nuomone, kuriai buvo pritaręs ir pirmosios instancijos teismas, nealkoholinio alaus pateikimas iš esmės identiškas alkoholiniam alui, todėl didina alkoholinio alaus žinomumą. Tačiau paskutinį žodį naujausioje teismų praktikoje pasakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) žemesnės instancijos teismui nepritarė ir Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nealkoholinio alaus reklamoje neįžvelgė. Naujausioje praktikoje LVAT atmetė argumentus, kad vien tai, jog vartotojas galvos apie tikrą alų, reikš draudžiamą alkoholio reklamą, ir labai aiškiai nurodė, kad reklamos tikslas yra reklamuojamos prekės, šiuo atveju nealkoholinio alaus, pardavimas, o priešinga interpretacija iš esmės išplėstų Alkoholio kontrolės įstatyme numatytą draudimą, uždraudžiant nealkoholinių gėrimų reklamą.
Tuo tarpu LVAT sprendimas dėl daug visuomenės dėmesio sulaukusios „Čepkelių nealkoholinės netrauktinės“ gamybos ir reklamos iš dalies prieštaringas tam, kas to paties teismo buvo pasakyta apie nealkoholinį alų. Teismas šią reklamą traktavo kaip draudžiamą alkoholio reklamos skleidimą pažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymą. Vienas esminių skirtumų vis dėlto yra tai, kad nealkoholinio alaus atveju išties yra tokia produkto kategorija – nealkoholinis alus, tuo tarpu „Čepkelių nealkoholinės netrauktinės“ atveju tokios produkto kategorijos nėra, o prekių ženklas „Čepkelių“ registruotas Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazėje alkoholinių gėrimų klasėje – 33. LVAT manymu, neįvardijant kategorijos, pavadinus gėrimą tik „netrauktine“, neįmanoma identifikuoti produkto, juo labiau net neparduodamo, o ironija, kuria grindžiama reklama, sudaro akivaizdžias prielaidas dviprasmiškai reklamos interpretacijai.
Tad vadinamoji „Čepkelių nealkoholinės netrauktinės“ byla į klausimą, „leidžiama“ ar „draudžiama“ reklamuoti nealkoholinę trauktinę, kol kas neatsakė, tačiau įvardijo kai kuriuos kriterijus, galinčius padėti gamintojams geriau paruošti namų darbus.