Lietuvoje yra 260 tūkst. miško savininkų, valdančių 860 tūkst. hektarų miškų. Kasmet jų į biudžetą sumokamas nukirstos medienos mokestis siekia apie 5 mln. eurų. Dar kelis kartus didesnės sumos susidaro privatiems miškų savininkams mokant privalomąjį 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Būtent šis dvigubas apmokestinimas varo į neviltį privačius miškų savininkus, nes neįmanoma konkuruoti nei su valstybinių miškų valdytoju, nei su kaimyninėms šalimis. Šią situaciją akivaizdžiai liudija ir parduotuvių lentynos. Briketai, medienos granulės, malkos ar medienos ruošiniai mus jau pasiekia iš Latvijos ar Lenkijos.
Prieš 8 metus Seime priimant Miškų įstatymą buvo aiškinta, kad privačių miškų savininkai savo įmokomis prisidėtų prie kelių sutvarkymo. Atrodo, viskas logiška, tačiau apdairiai nutylėtos įvairios aplinkybės.
Miškų įstatymas numato, kad miško savininkams tenka pareiga patiems savo lėšomis sutvarkyti kelius, nekalbant apie kokius nors kitus papildomus mokėjimus. Bet kai kas pamiršta ir tą aplinkybę, kad miškų savininkai, pirkdami kurą, automatiškai mokamais akcizais pildo kelių tvarkymo programą. Miškų valdytojai taip pat privalo mokėti sunkiasvorės technikos kelių mokestį, kuris taip pat skirtas keliams tvarkyti.
Tad kad ir kaip žiūrėtum, privačių miškų savininkai už kelius sumoka keturis kartus: patys sutvarko savo lėšomis, sumoka akcizą pirkdami kurą, atskirai moka kelių mokestį ir dar 5 proc. nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną. Tokia prievole „apdovanoti“ tik miškų savininkai, nors miško keliais bilda ūkininkai, medžiotojai, grybautojai ar tiesiog poilsiautojai.
Akivaizdu, kad šis papildomas 5 procentų mokestis pagal savo struktūrą ir apmokestinimo objektą yra apyvartos mokestis, o valstybėms yra draudžiama nustatyti tokius mokesčius. Pas mus įteisinta tvarka: užbaigei sandorį, pardavei medieną – susimokėk.
Teigiama, kad 5 procentų apvartos mokesčiu yra finansuojamas ne tik kelių remontas, bet ir miškotvarka bei priešgaisrinė ir sanitarinė apsauga. Priešgaisrine ir sanitarine apsauga visų formų nuosavybės miškuose rūpinasi valstybė. Žibalo į ugnį papylė ir Konstitucinis teismas, išaiškinęs, kad pajamos iš 5 proc. mokesčio turi būti skirtos ne konkrečiai miškui puoselėti, o bendrosioms visuomeninėms reikmėms.
Tad kyla retorinis klausimas: kodėl aktyvioji privačių miškininkų grupė papildomai šias funkcijas turėtų finansuoti? Jei būtų manoma, kad privačių miškų savininkai privalo prisidėti prie priešgaisrinės apsaugos, reikėtų numatyti taiklius prioritetus. Kita vertus, jei būtų nuspręsta, kad turėtų prisidėti visi, toks mokestis turėtų būti nustatomas visiems miško žemės savininkams, o ne kuriai nors išskirtinei grupei. Aišku, atsiras skeptikų, tvirtinančių, kad žemės mokesčio administravimas mažoms valdoms yra nenaudingas dėl per didelių administravimo sąnaudų, bet nuo tam tikro valdos dydžio šis mokestis galėtų būti teisingas.
Mūsų asociacijos nariai mano, kad papildomas 5 proc. parduotos žaliavinės medienos mokestis yra tiesiog socialiai nesąžininga rinkliava, lygintina su mokesčiu nuo apyvartos. Tokio apmokestinimo nėra nė vienoje pažangioje valstybėje.