Kokią pagarbą už triūsą iš valdžios institucijų gauna šalies miškininkai? Atsakymas – be diplomatiškų išvedžiojimų: šūsnis įpareigojimų ir draudimų, nulemiančių miško vertės mažėjimą.
Kas keisčiausia, tie apribojimai priimami valdžios „vyrams“ įsibrovus į privačią miško valdą, o sužinoma apie tai, kai yra bandomi rengti miškotvarkos projektai.
Dažniausiai tokia situacija susiklosto su miško valdomis, kuriose norima įsteigti Europos Bendrijos (EB) svarbos natūralių buveinių plotus.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba tiesiog post factum išsiunčia savininkams laiškus, kad buveinėse rasta ypatingų augalų ar gyvių – o tai pretekstas sklypui nustatyti Specialiąsias žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas.
Valdiškos žinybos tiesiog akiplėšiškai informuoja, kad miško savininkai ir valdytojai turi teisę kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą dėl buveinių keitimo ir skųsti jos atsakymus teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat subtiliai užsimenama, kad įmanoma gauti kompensaciją pagal patiriamų nuostolių dydį. Trumpai tariant, pateikiama glausta oficiali informacija, o nagrinėti įstatymų vingrybes įvairiuose tinklapiuose patalpintus žemėlapius paliekama pačiam miško savininkui.
Duomenys lyg ir prieinami, tačiau skirtingose sistemose ne visuomet sutampa, todėl be specialių miškininkystės žinių sunku susigaudyti. Spaudoje ne kartą minėti atvejai – kai buveinės tai atsiranda, tai išnyksta, arba keičiamos jų ribos.
Dalis miško savininkų šiame informaciniame chaose nesusigaudo, o dar dažniau patys valdininkai būna klaidingai įvedę įvairius duomenis. Nesulaukiama atsakymų ir į kitus klausimus: kodėl EB buveinės išskiriamos neinformuojant miško savininkų, nepranešant jiems siekiamų tikslų, apsaugos objektų, tikslų? Kodėl buveinių išskyrimas vykdomas nesuderinus su miško savininkais? Tai grubus Europos Sąjungos reikalavimų ir nusistovėjusios tvarkos pažeidimas.
Informacijos trūkumas gresia finansiniais nuostoliais miškų savininkams, daugėja teisminių ginčų.
Neretai privačių miškų savininkių valdose randama EB svarbos natūralių buveinių. Kompensacijos už draudimą ūkininkauti šiuose miškuose numatytos neaiškiai, jų dydis taip pat reikalauja išsamesnės diskusijos ir pagrindimo. Nėra aiškių nuostatų apie tai, kaip bus sudaromos sutartys su privačių miškų savininkais.
Skuboti sprendimai ir priverstiniai veiksmai veda į aklavietę bei konfrontaciją. Saugomų rūšių apsaugos sprendimai turi skatinti savanorišką buveinių įteisinimą. O tai pasiekti galima tik veikiant apgalvotai, argumentuotose diskusijose ieškant tinkamų sprendimų.
Miškas – privati savininko nuosavybė, privalo būti gerbiamas. Šviesos properšų visoje šioje aklavietėje įžiebia tai, kad į asociaciją jau kreipėsi pusantro šimto savininkų. Jie kolektyviniais ieškiniais tikrai neduos ramybės kiek primigusiems valdininkams. Nuolankus, abejingas požiūris kenkia privataus miško savininko reputacijai. Teisminiai procesai kartais neišvengiami, tačiau jų turėtų būti kuo mažiau, reikia rasti tinkamų sprendimų, pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi bei mokslinėmis žiniomis.