Pirmiausia, šiam įstatymui dar nėra tinkamos vietos nusistovėjusioje Lietuvos teisinėje sistemoje, o pats įstatymų leidėjas nurodė, kad, jeigu yra pranešėjų apsaugos įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, tuomet taikomos pranešėjų apsaugos įstatymo normos. Agresyvus naujokas, ar ne?
Antra, niekas neklausė, ką apie šiame įstatyme numatomą ribojimą kreiptis į teismą dėl šmeižto ar dalykinės reputacijos mažinimo mano šios konstitucinės teisės specialistai.
Trečia, panagrinėjus atidžiau, šis įstatymas apskritai yra tiksinti bomba. Arba lobis – priklauso nuo požiūrio kampo.
Kaip ir sakiau – stebinantis įstatymas.
Informacija kaip prekė
Nėra jokių abejonių, kad pranešimas apie negeroves, teisės pažeidimus gali būti ir turi būti skatinamas tiek viešame sektoriuje, tiek ir privačiame versle. Iš esmės egzistuoja du tokių pranešimų įgyvendinimo būdai – anoniminis (konfidencialus) ir viešas (identifikuojantis).
Abejais atvejais spręstina pranešėjų apsaugos problema.
Kuomet pranešimas yra anoniminis, konfidencialumas ir yra pranešėjo apsauga. Taip pranešėjas informuoja apie teisės pažeidimus, bet lieka saugus. Tačiau tokiu atveju jis negauna jokios naudos – nei moralinės, nei materialios.
2017 metais Prancūzija, stiprindama kovą su korupcija, priėmė vadinamąjį Sapin II įstatymą, numatantį ir pranešėjų apsaugą. Priešingai nei Lietuvoje, pranešėjas saugomas jo tapatybės konfidencialumu, o konfidencialumo pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę – numatyta 2 metų laisvės atėmimo bausmė ir 30 000 eurų bauda. Tačiau užtikrinusi konfidencialumą mainais valstybė tikisi, kad informacija suteikiama „nešališkai ir sąžiningai“ (citata iš Sapin II). Kitaip sakant, konfidencialiai suteikiama informacija nėra perkama.
Įdomu, kad pastangomis užtikrinti pranešėjų konfidencialumą pasinaudojo ir verslas – atsirado specialios platformos (tokios kaip pvz. „Navex“, „Whispli“), kurios leidžia nenaudoti įmonių vidinių informacijos pateikimo kanalų, t. y. veikia tarpininkai tarp pranešėjo bei pranešimo tyrėjo (įstaigos) ir taip užtikrina visišką konfidencialumą.
Lietuvoje yra kitaip. Nors naujasis įstatymas ir deklaruoja galimą pranešėjo konfidencialumą, tačiau nustato, kad kartu su pranešimu privaloma nurodyti savo vardą, pavardę ir asmens kodą. Kitaip tariant, pranešėjas yra identifikuojamas, mažų mažiausiai santykyje su informacijos vertintoju. Už tai pranešėjas gali tikėtis įvairių naudų: atlyginimo už vertingą informaciją, kurios maksimali suma neribojama, kompensacijos, draudimo imtis neigiamo poveikio priemonių, t. y. atleisti jį iš darbo ar tarnybos, perkelti į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, bauginti, priekabiauti, diskriminuoti, grasinti susidoroti, apriboti karjeros galimybes, sumažinti darbo užmokestį, pakeisti darbo laiką, kelti abejones dėl kompetencijos, perduoti neigiamą informaciją apie jį tretiesiems asmenims, panaikinti teisę dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija, arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones. Tokias pačias naudas gali gauti ir pranešėjo šeimos nariai.
Štai hipotetinė situacija – studentas ar studentė praneša apie dėstytojo „profesinės etikos pažeidimą“, turintį, tarkime, seksualinį atspalvį. Pagal įstatymą, abejoti pranešusiojo gebėjimais (mokytis) nebus galima. Ir sėkmingas mokslo baigimas, ko gero, garantuotas.
Sprendžiant dėl atlyginimo už suteiktą informaciją, vadovaujamasi principu, jog pranešėjui gali būti atlyginama už informaciją apie bet kurį pažeidimą, neatsižvelgiant į pažeidimo rūšį ar pobūdį. Todėl lygiai logiška tikėtis reikalauti piniginio atlyginimo ir pranešus apie vadovo vizitą tarnybiniu automobiliu į kirpyklą ir informavus apie neskaidrų viešųjų lėšų ar turto naudojimą.
Dar daugiau, asmeniui dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo neatsiranda jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jeigu jis manė, kad teikia teisingą informaciją.
Pareiga pranešėjui identifikuotis, gaunamų naudų skaičius ir jų nesiejimas su informacijos vertingumu, aktualumu dabar, o ne kažkada, į pirmą vietą iškelia klausimą „už ką?“, o ne „sąžiningai ir nešališkai“. Todėl pranešėjų apsaugos įstatymu informacija Lietuvoje tapo teisėta ir brangia preke.
Tokiu būdu Lietuvoje, iš esmės, nustatytos ne pranešėjų apsaugos taisyklės, o reglamentuotas prekybos informacija mechanizmas.
Pranešėjai versle
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pranešėjų apsauga yra viešojo sektoriaus rūpestis. Įstatymas taikomas ir privačiame versle, nes jame vartojama įstaigos sąvoka apima ir privatų juridinį asmenį.
Čia įstatymų leidėjas nėra nuoseklus – nurodė, kad įstatyme nurodyta informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą, tačiau pažeidimas, apie kurį galima pranešti, apibūdinamas ir kaip darbo pareigų pažeidimas ar šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas. Todėl jei hipotetinis odontologas neišaiškina pacientui galimų plombų kainų skirtumų, apie tai pranešęs jo asistentas ar asistentė gali tikėtis užtikrintos darbo vietos, naudos ir atlyginimo.
Dar daugiau, įstatymas įpareigoja sukurti vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą – įstaigoje sukurtą ir taikomą informacijos apie pažeidimus teikimo, tyrimo ir asmens informavimo procedūrą. Vyriausybė numatė, kad vidinis informacijos apie pažeidimus kanalas turi būti diegiamas ir privačiuose subjektuose, kuriuose dirba daugiau nei 50 darbuotojų, o galimybė apie pažeidimą pranešti vidiniu kanalu turi būti užtikrinta asmeniui, kurį su įstaiga sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai, sutartiniai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.) santykiai.
Asmuo, teikiantis informaciją apie pažeidimą vidiniu kanalu, neprivalo būti visiškai įsitikinęs dėl to, kad jo pateikiami faktai yra tikri, jam nekyla pareiga vertinti, ar pažeidimas, apie kurį praneša, atitinka nusikalstamų veikų, teisės pažeidimų, požymius. Todėl subrangovo darbuotojas, pranešdamas apie tariamai pavojingą rangovo statybos būdą (viešasis interesas šiuo atveju gali būti pateisinamas pavojingumu visuomenei), gali turėti ir kitų tikslų nei vien visuomenės saugumas. Ir vėl reikia prisiminti, kad draudžiama abejoti pranešusiojo kompetencija, apriboti karjeros galimybes ir taikyti bet kokias kitas neigiamas poveikio priemones.
Valstybė nenustato detalių reikalavimų vidinio informavimo kanalui. Pakanka reikiamų organizacinių, techninių ir kitų veiksmų, kad būtų įdiegtas vidinis pranešimų kanalas, kuriame informaciją apie pažeidimus galima teikti vienu ar daugiau būdų (asmeniškai kompetentingam subjektui, paštu arba el. paštu, naudojantis interneto platformomis (internetu arba intranetu), telefonu „karštąja linija“ ir pan.). Tad bent jau privačios įstaigos gali vidinių kanalų administravimo paslaugas įsigyti iš kitų tokias paslaugas teikiančių įmonių. Teoriškai, tai galėtų padėti kurtis naujiems verslams ir tai yra pažangu.
Tačiau aukščiau išdėstyti įstatymo niuansai kelia daug abejonių ir esu tikras, kad prie šio teisės akto įvertinimo reikia kuo skubiau grįžti, kol prekyba informacija dar neįsisiūbavo.