Pasitaiko atvejų, kai įmonės yra nuvaromos į bankrotą siekiant pasisavinti bendrovės lėšas arba išvengti atsiskaitymų su kreditoriais. Didžiausias iššūkis ieškant įrodymų dėl tyčinio bankroto kyla nustatant tikrąją įmonės finansinę būklę iki bankroto, kai bankroto administratorius ir kreditoriai ieško įvykusių sandorių ekonominio pagrįstumo, o reikalingų finansinių dokumentų nėra ar dalies jų trūksta.
Susidūrus su skolininko bankrotu kyla klausimas, ką daryti. Žvelgiant iš kreditoriaus interesų, svarbu nesudėti rankų ir bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi kruopščiai patikrinti bendrovės buhalteriją ir sudarytus sandorius, nes skolininko bankrotas gali būti lemtas neteistų bendrovės vadovų ar jos akcininkų veiksmų.
Svarbu pasakyti ir tai, kad Lietuvoje bankroto kultūra dar tik vystosi. Dažnam verslininkui sunku laiku pripažinti verslo nesėkmę, nemokios įmonės laikomos „virš vandens“, o finansinio „atsigavimo“ perspektyvos vertinamos pernelyg optimistiškai, tikimasi stebuklo. Savaime tai nebūtinai yra blogai, bet kai pradedami ignoruoti dalies kreditorių interesai arba tiesiog bandoma perkelti įmonės veiklą ir/arba turtą į kitas įmones, teisėti interesai turi būti ginami.
Tyčinio bankroto pasekmės
Bankroto pripažinimas tyčiniu reikalauja išsamaus dokumentų tyrimo, tai yra daug pastangų ir laiko. Kokios pasekmės kyla bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu? Ar kreditoriai gauna naudos skolininko bankrotą pripažinus tyčiniu?
Pirma, bankrutavusios bendrovės vadovams ir akcininkams gali kilti baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, teismas kreipiasi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Svarbu, kad prokuratūra nėra įpareigota pradėti tyrimą, jeigu nenustato nusikalstamos veikos požymių. Taip yra todėl, kad bankroto požymius prokuratūra vertina ne civilinės, bet baudžiamosios teisės aspektu, o jie ne visada sutampa. Kitaip tariant ne kiekvienas tyčinis bankrotas bus pripažintas nusikalstamu bankrotu pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Antra, kreditoriams atsiranda galimybė teikti ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiems įmonės savininkams ar vadovams. Žalos dydis šiuo atveju negalėtų viršyti dėl bendrovės vadovų ir akcininkų kaltės susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos.
Be to, faktas, kad bankrotas pripažintas tyčiniu, gali palengvinti įrodinėjimo naštą kitose bylose, pavyzdžiui, kai siekiama susigrąžinti neteisėtai perleistą bendrovės turtą; ieškiniuose vadovams dėl žalos atlyginimo, kuri buvo sukelta laiku neiškėlus bankroto bylos; dėl neteisėtais sandoriais padarytos žalos atlyginimo ir kita. Nors pripažinimas bendrovės tyčiniu savaime nedaro sandorių negaliojančiais, tačiau teismui tai yra svarbu priimant sprendimus.
Taigi, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, kreditoriams palengvinama įrodinėjimo našta, atsiranda papildomų argumentų susigrąžinti prarastą turtą bei prisiteisti žalą iš buvusių bendrovės vadovų ir akcininkų.
Bankroto administratoriaus aktyvumas – būtinas
Deja, bet praktika rodo, kad kreditorių aktyvumo ir jų įdėtų pastangų ne visada užtenka maksimaliai išnaudoti tyčinio bankroto naudą jį pripažinus. Kokią įtaką tyčinio bankroto pripažinimas turės bankroto byloje, priklauso ir nuo bankroto administratoriaus aktyvumo.
Pasitaiko atvejų, kai bankroto administratoriai siekia greičiau užbaigti bankroto procesus ir išregistruoti bendrovę, todėl kreditorių pastangos pripažinti bankrotą tyčiniu lieka nepanaudotos, o toks pripažinimas – deklaratyvus ir tik papildo tyčinių bankrotų statistiką.
Tikėtina, kad papildomų pastangų gali būti neįdėta tuomet, kai bankrutuojančios įmonės neturi turto, o vadovai yra dingę arba slepia savo turimą turtą. Tokiais atvejais, nepaisant kreditorių aktyvumo, tikėtina, gali būti siekiama greičiau išregistruoti bendroves.
Kaip įrodomas tyčinis bankrotas
Naudinga yra tai, kad teismų praktika aiškiai suformavo, kas yra tyčinis bankrotas, be to, nuo 2015 m. tyčinio bankroto požymiai yra įtvirtinti Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje ir tai gerokai palengvino bylų dėl tyčinio bankroto nagrinėjimą.
Tam, kad bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teoriškai pakanka, kad bankrotas atitiktų bent vieną įstatyme numatytą požymį, tačiau nustatant ar bendrovės bankrotas gali būti laikomas tyčiniu, turi būti vertinama visų aplinkybių visuma, bendrovės vadovų veiksmai, sandorių ekonominis naudingumas ir t. t. Taip pat svarbu nustatyti, kad buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.
Dominuojančios įrodinėjimo kryptys paprastai būna dvi: įmonės faktinio nemokumo momentas ir sudarytų sandorių nenaudingumas įmonei. Nemokumo momentas yra svarbus, nes finansinių sunkumų turinti įmonė turi rūpintis ne tik savo, bet ir kreditorių interesais, nepažeisti atsiskaitymų eiliškumo taisyklių ir pan. Iki bankroto sudarytus sandorius buvę vadovai dažnai bando pateikti kaip būtinus įmonės veiklai pratęsti ar mokumui atkurti, bet tai nebūtinai atitinka daugumos kreditorių interesus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (daugiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).
Be to, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (daugiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 nurodytą 29 punktą ir jame pateiktą kasacinio teismo praktiką).
Ši teismo praktika reiškia, kad, pavyzdžiui, net ir sudarius neteisėtus ir ekonomiškai nuostolingus sandorius, tai nebūtinai reikš, kad bendrovės bankrotas bus pripažintas tyčiniu. Tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, tarp neteisėtų sandorių ir finansinės įmonės padėties pabloginimo turi egzistuoti artimas ryšys.