Pradžia buvo Lietuvos siekis tapti ES bevizio keliavimo Šengeno erdvės dalimi ir su tuo susijusios tarptautinės Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimas.
Lietuvai pavyko su išsikeltais Šengeno tikslais, aišku įvykdžiusi nustatytus reikalavimus. Konvencijos 45 straipsnio nuostatos, susijusios su atvykusių turistų apgyvendinimu, būtent, buvo pateiktos Turizmo įstatyme. Taip pagal Konvencijos „žodį“ įstatyme buvo nustatyti reikalavimai, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai (tiksliau tokių įstaigų vadovai) privalo užtikrinti, kad: (a) atvykę užsieniečiai, įskaitant KITŲ ES šalių piliečius; (b) užpildytų apgyvendinimo registracijos korteles; (c) bei tuo tikslu pateiktų asmens tapatybės dokumentą.
Tačiau Konvencijoje buvo ir yra apibrėžta, kad tokios registracijos tikslas ir kortelės bei informacijos teikimas yra vienareikšmiškai siejama tik su asmenų baudžiamaisiais tyrimais ar jų dingimo aplinkybėms arba nelaimių aukoms išaiškinti. Ir informacija suteikiama, kai tai reikalinga ir prašo atitinkamoms kompetentingos institucijos.
Bet, pasirodo, kad tai neatitiko valstybinio turizmo reguliavimo poreikių ir tapo kliuviniu naujai kuriamų administravimo funkcijų įteisinimui, susijusių su informacija. Todėl Turizmo įstatymo pataisų rengėjų, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) turizmo politikos atsakingų pareigūnų sumanymu, šios tarptautinės Konvencijos reikalavimai Turizmo įstatyme buvo „ištrinti“, paliekant tik nuorodą, kad tokia Konvencija yra, o konkrečiau, kaip įstatyme ir nurodyta – jos tikslai. Toliau dirbant kūrybiškai, buvę įstatyme pateikti Konvencijos reikalavimai paprasčiausiu būdu pakeisti savais – lietuviškais, mažai ką turinčiais su Konvencijos nuostatomis, ir, svarbiausia, reikalingi vadinamai turizmo apskaitai, akivaizdžiai, kuriamai Nacionalinei turizmo informacijos sistemai, įteisinamai įstatymu. Juk kaip kitaip pagrįsti jų poreikį ir teisėtumą.
Tokiais lietuviškais reikalavimais apgyvendinimo verslui tapo prievole pastoviai teikti informaciją apie visus be išimties apgyvendintus asmenis (išskyrus vaikus), ir net nustatytas nepaprastos padėties „24 valandų“ terminas informacijai pateikti Ekonomikos ir inovacijos ministro nustatyta tvarka. Taip bent, gal karo stovis...
Tačiau, kad tokį verslo reglamentavimą įtvirtintų ir nauji reikalavimai būtų būtini, pakanka įvardinti, kad taip įgyvendinami Konvencijos „45 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais tikslai“.
Ir visai nesvarbu, kad tarptautiniame dokumente reikalavimai taikytini užsieniečiams, kad yra kelios išimtys, kad informacija gali būti teikiama, kai yra toks poreikis iš atitinkamų valstybės institucijų ir tik tam tikrais atvejais.
Puikus ėjimas, viskas įteisinta įstatymo raide, nors neliko įstatyme nei Konvencijos reikalavimų nei jos tikslų, o nauji lietuviškieji reikalavimai, pasirodo, yra Konvencijos įgyvendinimo priemonė. Ir visai nesvarbu, kad tarptautiniame dokumente reikalavimai taikytini užsieniečiams, kad yra kelios išimtys, kad informacija gali būti teikiama, kai yra toks poreikis iš atitinkamų valstybės institucijų ir, kaip pirmiau minėta – tik tam tikrais atvejais. Argi įstatyme nurodyta Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra ta valstybės institucija, kuri savo ministro nustatyta tvarka, tokiu būdu ir dėl Konvencijos įgyvendinimo tikslų įgyja kriminalinio tyrėjo, baudžiamosios atsakomybės taikymo pobūdžio funkcijas...
Bet ir tai dar ne viskas. Nors apgyvendinimo registravimo kortelė visiems gerai žinomas dokumentas ir kokia ten rekvizitų lygio informacija, tačiau taip pataisų rengėjai nemano. Įstatyme aiškiai įvardijama, kad apie apgyvendintus asmenis duomenys yra tvarkomi „turistų apskaitos“ tikslais. Bet, kaip tai suprasti... Juk Konvencijoje nėra nė žodžio apie apskaitos tikslus, o Lietuvoje, kaip ir bet kurioje ES šalyje narėje, privalomai galioja ES Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 692/2011 dėl Europos turizmo statistikos. Šiuo ES teisės aktu apibrėžtos pagrindinės turizmo kategorijos ir turizmo apskaitos sistema: turizmo apskaitos tikslai, būdai ir priemonės, konkrečiai kada ir kokia turi būti renkama, teikiama informacija, ir kokia institucija įgyvendina ir atsakinga už minimą Reglamentą. Lietuvoje tai Valstybės duomenų agentūra, kuri yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga. Visi reikalingi šalies turizmo apskaitai duomenys iš turizmo verslo fizinių ir juridinių atstovų nustatyta forma ir tvarka yra renkami, tvarkomi minimos agentūros, o esant poreikiui gali būti rengiamos ir tikslinės apklausos.
Todėl natūraliai kyla klausimai – kam Turizmo įstatymu buvo sukurta dar viena savotiška institucija – Nacionalinė turizmo informacijos sistema ir kodėl ignoruojama oficiali turizmo informacija, kodėl turizmo verslo atstovams primesta absurdiška administracinė našta, kodėl ir kam EI ministerijai reikia dubliuoti ir papildomai reglamentuoti turizmo apskaitą savais nustatytais kriterijais, o jeigu netenkina esama apskaitos sistema – kodėl nebendradarbiauti ir netobulinti esamą...
Bandant rasti atsakymus tektų vertinti tą naują nacionalinę turizmo informacijos sistemą bei EI ministro nustatytą tvarką. Tačiau pakanka pacituoti įstatymą, kad toji NTIS yra skirta: „rinkti, kaupti, saugoti, sisteminti, analizuoti, vertinti keliautojų ir turistų asmens duomenis“ ir vėlgi tos pačios Konvencijos tikslų įgyvendinimui. Atrodo, kad naujos NTIS kūrėjai ministerijoje neskaitė nei minėto Reglamento, nei linksniuojamos Konvencijos. Tad gal netikslinga toliau gilintis į pasekmes, kai problema yra priežastys.
Tačiau skaitant ir vertinant tarptautinių ir nacionalinių juridinių dokumentų nuostatas bei reglamentavimo tikslus, matyti akivaizdus faktas, kaip yra manipuliuojama siekiant įstatymo raide nustatyti, ar ir išplėsti valstybinio administravimo funkcijas ir galias, kartais nesuderinamas su ES teisės aktais. Čia svarbus žodis „galias“, nes tam tikslui pasitarnaus apgyvendinimo verslui įstatymu nustatyta leidimų sistema, kuri baus nepaklusnius.
Tai patvirtina viena aplinkybė, kuri „išlenda“ Turizmo įstatymo gale, konkrečiai priede, kuris aktualus ir vadinasi – įgyvendinami ES teisės aktai. Ten nėra tokių svarbių turizmo verslui ES dokumentų, kaip jau minėtas reglamentas (ES) Nr. 692/2011 dėl Europos turizmo statistikos, ir nėra ypatingai aktualaus dokumento apgyvendinimo paslaugų verslui – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Kodėl jie buvo apeiti ar laikyti Lietuvoje netinkamais įgyvendinti? Nejaugi nebuvo žinomi? O gal tapo „nežinomais“ ar „netinkamais“, nes priešingu atveju tektų iš esmės keisti apgyvendinimo paslaugų reglamentavimą ir valstybinio administravimo turinį bei statusą. O tai kita tema ir, dargi, svarbesnė...
Atrodo, kad nurodytos Direktyvos (paslaugų) nuostatos Turizmo įstatymo apgyvendinimo skyrių turėjo „reformuoti“ dar prieš gerą dešimtmetį... Prie viso to – klausimas iš įdomybių skyrelio – kiek visa tai jau kainavo ir kainuos valstybei???
