Galima konstatuoti, kad šalies ekonomika laikosi geriau, nei buvo galima tikėtis. Aišku, išlieka įvairių rizikų, kurios mus gali paveikti iš išorės, o didžiausia Lietuvos problema šiuo metu net nėra Lietuvoje.
Atsitraukusi infliacija
Šiais metais nuo neregėtų aukštumų atsitraukusios energijos ir žaliavų kainos prisidėjo prie kainų augimo stabilizacijos ir net defliacinių tendencijų – prekių kainų mažėjimo. Negana to, į žemumas nusiritus perkamajai galiai, o Europos Centriniam Bankui (ECB) pakėlus bazines palūkanų normas iki rekordinio lygio, sumažėjo įmonių galimybės išaugusias sąnaudas perkelti galutiniams vartotojams.
Vis dėlto bazinių palūkanų didinimo ciklas priartėjo prie savo pabaigos. Per vakar įvykusį posėdį ECB nusprendė nebedidinti palūkanų ir to greičiausiai nebedarys ateinančiais mėnesiais. Labai tikėtina, kad kitais metais palūkanos bus pradėtos mažinti.
Skirtingai nei praėjusiais metais, prekybininkai šiuo metu priversti ne didinti, o mažinti prekių kainas, imtis įvairių pardavimų skatinimo akcijų. Spalio mėnesį vidutinės kainos padidėjo 0,3 proc. ir buvo daugiausia veikiamos pabrangusios naftos bei vis dar sparčiai augančių atlyginimų, ypač paslaugų sektoriuje. Todėl infliacija nebėra didžiausia Lietuvos problema ir apie jos keliamus sunkumus artimiausioje ateityje girdėsime vis mažiau.
Atsitraukianti infliacija bei pamažu atsigaunanti gyventojų perkamoji galia atsispindi ir gyventojų nuotaikose – spalį vartotojų pasitikėjimo rodiklis išliko gerokai aukščiau istorinio vidurkio. Gyventojai pakankamai gerai vertina ir savo asmeninę finansinę padėtį bei turi planų leisti pinigus stambiems pirkiniams.
Stabilizacija pramonėje
Nors mažmeninės prekybos apimtis šįmet susitraukė kiek daugiau nei 2 proc., jau pastebimi stabilizacijos ženklai. Pamažu atsigaunant perkamajai galiai gyventojų galimybės įsigyti prekių ar paslaugų taip pat auga. Tikėtina, kad šių metų pabaigoje pamatysime ir augančią prekybą, ypač prasidėjus kalėdinių apsipirkimų bumui.
Stebėtiną atsparumą demonstruoja šalies pramonė – rugsėjį pramonės produkcijos apimtys susitraukė kiek mažiau nei 3 proc., o apdirbamoji gamyba net paaugo. Beveik trečdaliu išaugo metalų gamybos produkcija, dviženkliu tempu didėjo elektros įrangos gamyba bei kompiuterinių, elektroninių gaminių gamyba. Nors kai kurie sektoriai ir susiduria su sunkumais – pavyzdžiui, baldų gamintojai, – sunkumai kol kas neišplito į kitus sektorius.
Natūralu, kad pakilus palūkanoms ir pablogėjus būsto įperkamumo rodikliams, butų ir namų įsigyjama mažiau. Kartu tai reiškia, kad gyventojams reikia ir mažiau baldų, ir kitų namų apyvokos reikmenų. Tokį poveikį medienos, baldų sektoriai pajunta vieni pirmųjų.
Lėtesnių apsukų pramonėje tendencijas atspindi laisvų darbo vietų skaičius, kuris pastaruoju metu yra pastebimai sumažėjęs. Tai rodo, kad dalis įmonių, matydamos mažesnę paklausą, nebeskuba samdyti naujų darbuotojų.
Priklausomybė nuo eksporto
Nepaisant dabartinio pramonės atsparumo, rizika šalies ekonomikai susidurti su sunkumais išlieka. Taip yra dėl itin didelio Lietuvos ekonomikos atvirumo ir gamintojų priklausomybės nuo eksporto rinkų, kurių situacija yra kur kas prastesnė. Jei svarbiose eksporto rinkose ir toliau vyraus stagnacija, galime tikėtis išaugsiančio nedarbo lygio.
Rizikų kyla ir dėl karo Izraelyje bei tikimybės, kad konfliktas išsiplės Artimųjų Rytų regione. Tai galėtų dar labiau paveikti naftos kainas, kurios lemtų ir didesnę infliaciją ateityje. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skaičiuoja, kad 10 proc. pakilusi naftos kaina lemia 0,4 proc. punkto didesnę infliaciją ir mažesnį ekonomikos augimą visame pasaulyje.
Nors didelio nuosmukio Lietuvoje tikimybė išlieka maža, prasta situacija eksporto rinkose ir geopolitinės įtampos gali lemti lėtesnį ekonomikos atsigavimą artimiausiais metais.