Bandant įveikti klimato kaitos sukeltus iššūkius, visame pasaulyje buvo pristatyta gausybė iniciatyvų ir susitarimų – nuo JAV ir Kinijos žaliųjų transformacijų iki ambicingo Europos žaliojo kurso, kuriuo siekiama, kad Europos Sąjunga taptų neutrali klimatui dar iki 2050 metų.
Vis tik kaip šalutinį žaliosios transformacijos poveikį Europos Centrinis Bankas įvardija „žaliąją infliaciją“, kurią gali patirti šalys, kurios yra itin priklausomos nuo iškastinio kuro arba vis dar delsia pereiti prie žaliųjų alternatyvų.
Žalioji infliacija dažniausiai apibūdinama kaip infliacinis paklausos šokas, kylantis dėl perėjimo prie žaliųjų alternatyvų. Šalia to yra išskiriamos ir dar kelios panašios infliacijos rūšys: „klimato infliacija“ − kai kainos kyla dėl vis dažnesnių ir daugiau žalos pridarančių ekstremalių gamtos reiškinių bei „iškastinio kuro infliacija“, kai spaudimas kainoms atsiranda dėl priklausomybės nuo iškastinio kuro.
Įmonėms bei namų ūkiams vis dažniau renkantis žaliąsias alternatyvas, žalioji infliacija atsiranda dėl paklausos, kuri yra didesnė nei pasiūla. Didelė dalis žaliųjų technologijų gamybos priklauso nuo metalų bei mineralų, tad jų paklausa auga. Tačiau pasiūla prisitaiko lėtai, o tai ir lemia didžiosios dalies mineralų kainos padidėjimą. Ne paslaptis, kad metalų gavyba dažnai nėra aplinkai draugiškas procesas, kuris stabdomas ir dėl aplinkosaugos reikalavimų. Negana to, metalų gavybai reikia ir didelių investicijų, o naujų projektų įgyvendinimas užtrunka ne vienus metus.
Dėl išaugusios paklausos didelė dalis metalų ir mineralų brangsta. Pavyzdžiui, palyginti su 2019 metais, vario, kobalto bei aliuminio kainos išaugo daugiau nei 40 proc., o nikelio – beveik padvigubėjo.
Ir nors nėra lengva apskaičiuoti potencialų žaliosios infliacijos mastą, keletas tyrimų jau yra atlikta. Pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atliktas tyrimas rodo, kad norėdami ketvirtadaliu sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, palyginti su dabartiniu lygiu, trumpuoju laikotarpiu matytume 0,1–0,4 procentinio punkto aukštesnę pasaulinę metinę infliaciją.
Vis dėlto, TVF taip pat skaičiuoja, kad delsimas pereiti prie žaliųjų produktų gali prisidėti prie net 3 kartus didesnio infliacijos šoko ir prie dabartinės pasaulinės metinės infliacijos pridėti po 0,3–1,2 procentinio punkto kasmet.
Maždaug dviejų penktadalių taršos, sukuriamos tiekimo grandinėse, būtų galima išvengti pasitelkiant santykinai nebrangias ir prieinamas priemones, tokias kaip žiedinės ekonomikos principus, efektyvumo gerinimą ir atsinaujinančią energetiką. Taigi, remiantis Pasaulio ekonomikos forumo ir „Boston Consulting Group“ skaičiavimais, kainos galutiniam vartotojui padidėtų tik 1–4 proc. vidutinės trukmės laikotarpiu, jei įmonės kartu orientuotųsi ir į efektyvumo gerinimą.
Keletas kitų atliktų tyrimų taip pat pabrėžia ne tik efektyvumo gerinimo bei resursų taupymo svarbą, bet nurodo ir fiskalinės politikos įtaką, kuri gali padėti sumažinant kainų padidėjimo naštą namų ūkiams.
Tampa aišku, kad žaliosios infliacijos spaudimas gali būti itin nevienodas skirtingose šalyse. Tai priklauso ne tik nuo jau padaryto progreso pereinant prie žaliųjų alternatyvų, bet ir esamos priklausomybės nuo iškastinio kuro.
Lietuvoje investicijos į atsinaujinančią energetiką gerokai atsilieka, palyginti su Šiaurės šalimis, − atsinaujinanti energija sudaro mažiau nei trečdalį visos suvartojamos energijos šalyje. Tai reiškia, kad turės būti užbaigtas dar ne vienas atsinaujinančios energetikos projektas, jeigu norime ne tik pasiekti išsikeltus tikslus, bet ir išvengti žaliosios infliacijos nagų.