Kelių tipų priklausomybė
Praeitame dešimtmetyje savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos tik gilinusi didžiausia Europos ekonomika, prasidėjus karui Ukrainoje, turėjo priimti kitokią realybę.
Pakilusios energijos kainos skaudžiai paveikė daug jos suvartojančius pramonės sektorius – trąšų, metalų ar popieriaus gamybą. Dėl aukštų energijos kainų šių sektorių produkcijos konkurencingumas krito, tad didelė dalis įmonių tiesiog pristabdė gamybą. Ir nors šiuo metu energijos kainos gerokai mažesnės už 2022 m. matytą lygį, jos išlieka aukštesnės nei iki karo vyravęs vidurkis.
Vis dėlto, tokių itin nuo energijos kainų priklausomų sektorių šalyje yra mažiau nei penktadalis. Daug didesne problema šaliai tapo sumenkusi jos produkcijos paklausa kitose rinkose, ypač Kinijoje. Vokietijos pramonės modelis daug metų buvo paremtas ne tik pigiais rusiškais energijos ištekliais, bet ir eksportu į Kiniją. Vokiečiai eksportavo automobilius ir techniką, o iš Kinijos importavo elektroniką ar tarpinio vartojimo prekes, pavyzdžiui, baterijas. Ryšis ir nauda buvo abipusė.
Įsibėgėja deindustrializacija?
Pastaraisiais metais situacija drastiškai pasikeitė. Iš vienos pusės, Kinijos ekonomika ir jos vartotojai patys susiduria su dideliais iššūkiais – matome rekordinėse žemumose jau trečius metus išliekantį gyventojų pasitikėjimo rodiklį ir nesibaigiančią nekilnojamojo turto krizę.
Iš kitos pusės, daugelį dalykų, kuriuos anksčiau importuodavo iš Vokietijos, dabar Kinija gali pasigaminti pati. Ir taip pastaroji tapo jau nebe Vokietijos eksporto partnere, o dažniau yra jos konkurentė. Dėl išaugusių valdžios subsidijų Kinija vos per kelerius metus tapo didžiausia elektromobilių eksportuoja. Šiuo metu ji eksportuoja du kartus daugiau automobilių nei Vokietija.
Aukštesnės energijos kainos, prarastas konkurencingumas ir sumenkęs eksportas į Kiniją paveikė šalies ekonomiką, kuri pamažu žengia deindustrializacijos keliu. Vienas iš požymių – prieš kelis mėnesius pasirodžiusios naujienos, kad nacionalinis pasididžiavimas automobilių gamintojas „Volkswagen“ planuoja uždaryti tris gamyklas, atleisti dešimtis tūkstančių darbuotojų ir bent dešimtadaliu sumažinti atlyginimus.
Įtaka Lietuvos ekonomikai
Nepaisant to, kad Vokietija pastaruosius dvidešimt metų buvo svarbiausia Lietuvos eksporto partnerė, į kurią eksportuojame dešimtadalį Lietuvoje pagamintos produkcijos, mūsų pramonė didesnių iššūkių kol kas nepatiria. Apdirbamoji gamyba, išskyrus naftos produktų gamybą, per pirmus devynis šių metų mėnesius paaugo beveik 5 proc. Pramonės pasitikėjimo rodiklis taip pat auga. Negana to, pramonės augimas yra platus ir apima beveik visus sektorius.
Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvos gamintojai pastaraisiais metais vis daugiau prekių eksportuoja į kitas rinkas. Šiemet, pirmą kartą istorijoje, Lietuvos gamintojai eksportavo daugiau lietuviškų prekių į Lenkiją nei į Vokietiją. Eksporto apimtys auga ir į tokias šalis, kaip Nyderlandai ar Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi, gamintojams pavyko vykdyti eksporto rinkų diversifikaciją, rasti nišinių užsakymų ir auginti produkciją.
Kita vertus, žvelgiant į kitas itin nuo automobilių pramonės priklausomas šalis, pavyzdžiui, Slovakiją, galima matyti, kad ekonomikai taip pat didesnio neigiamo efekto kol kas dar nėra. Gali būti, kad, kol Vokietijoje planuojama uždaryti dalį gamyklų, konkurencingesnėse rinkose, kur taip pat mažesni ir darbo jėgos kaštai, užsakymų ir gamybos kiekis visai nesumenko.
Galiausiai, didieji gamintojai su tiekėjais dažnai būna linkę sudaryti ilgalaikes sutartis. Taigi, sulėtėjusi pramonė Vokietijoje pasiekti tiekėjus kitose šalyse gali su tam tikru uždelsimu. Vis dėlto, stebint situaciją didžiausioje Europos ekonomikoje, neapibrėžtumas dėl ateities yra padidėjęs.
Pokyčiui reikia daugiau investicijų
Kol kas atrodo, kad Vokietija, kuri daug metų galėjo didžiuotis savo pramonės jėga, turi pakeisti kryptį. Ir ne tik dėl kritusios paklausos Kinijoje, bet ir dėl to, kad pasaulis, o ypač Europa, žengia žaliosios transformacijos link. Nuo 2035 m. Europoje bus galima parduoti tik elektra varomus naujus automobilius, kurių gamyba gerokai paprastesnė, o procesas trumpesnis.
Šalies ekonomiką galėtų pakelti valstybės investicijos ir paskatos. Kol kas Vokietijos valdžia nebuvo linkusi priimti pasikeitusios realybės ir griežtai laikėsi įstatymo, iš esmės draudžiančio didinti šalies deficitą. Reikia tikėtis, kad tai pasikeis po išankstinių rinkimų vasario mėnesį ir naujoji valdžia imsis taip reikalingų reformų ir investicijų.
Jėgą praradusiai Vokietijos ekonomikai kaip niekada anksčiau reikia struktūrinių pokyčių, kurie galėtų ją ir vėl pastatyti ant kojų. Tai svarbu ne tik Vokietijos gyventojams ar tokioms prekybos partnerėms, kaip Lietuva, bet ir visai Europai.
