Viena jų – visuomenės senėjimas. Jis kaip vyko iki pandemijos, taip vyksta toliau – Lietuvoje ir visame turtingajame pasaulyje. Pandemijos metu nebent pamatėme daugiau vyresnio amžiaus žmonių per televiziją – jie pirmieji ėjo skiepytis. O visuomenės senėjimo problemos neišspręsi nei technologijomis, nei investicijomis į gamybos procesus, kurie siūlomi kaip sprendimas kitoms svarbioms problemoms (kaip antai, taršai sumažinti). Reikia iš naujo įvertinti socialinius procesus, visų pirma socialinę politiką ir kaip ji dera su pakitusiu žmogaus gyvenimo ciklu.
Pensinio amžiaus ilginimas – ne panacėja
„Ageing Europe“ ataskaitoje pažymima, kad vyresni nei 55 metų gyventojai 2050-aisiais sudarys vidutiniškai 40,6 proc. ES šalių populiacijos (2019 m. sudarė 33,6 proc.). Italijoje šis rodiklis sieks beveik 46 proc., Lietuvoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Latvijoje – kiek virš 45 proc. Taigi, prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų populiacija bus viena iš keturių vyriausių Europoje. Gyventojų amžiaus mediana bus beveik septyniais metais didesnė negu šiuo metu ir sieks 51 metus. Jei sveikatos apsaugos iššūkiai bus sėkmingai sprendžiami, padidės būtent pačių vyriausių gyvenimo trukmė, tų, kuriems 85 metai ir daugiau.
Kadangi vidutinė gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse auga, populiarėja nuomonė, kad niekas nuo visuomenės senėjimo tendencijos labai nenukentės, nes tiesiog ilgiau dirbsime. Kadangi ilgiau dirbsime, tai ir į pensiją išeisime vėliau. Pensinis amžius palaipsniui didinamas visur. Italijoje, Norvegijoje, Islandijoje standartinis pensijos amžius jau yra 67, daugelyje ES šalių – 65 metai. Lietuvoje 65 metų pensijos amžius (ir vyrams, ir moterims) dar nepasiektas: prie jo artėjama laipsniškai iki 2026-ųjų. Taip pat didinamas ir būtinasis stažas: 2027-aisiais jis pasieks 35 metus.
Pensijos amžiaus didinimas laikinai lengvina spaudimą viešiesiems finansams, bet didina spaudimą vyresniems žmonėms. Žmogui Sodros pensijos gavimo ir įmokų mokėjimo sąlygų keitimas nėra mažesnė rizika nei jo santaupų ar investicijų nuvertėjimas – tai keičia gyvenimo planus ir finansinę padėtį. Apie antrąją riziką girdime daug – esą žmonės negali patys pasirūpinti lėšomis senatvei, pirkdami investicinius produktus rinkoje, nes rinkoje yra rizikų. Tačiau apie riziką, kad žmogus pensijos amžiaus tiesiog nesulauks dėl to, kad šis bus nukeltas politiniu sprendimu, nutylima.
Lietuvoje vidutinė tikėtina sveiko (taigi, darbingo) asmens gyvenimo trukmė stipriai atsilieka nuo ES šalių. Strateginiuose dokumentuose brėžiamas tikslas 2025 m. pasiekti vyrams 61 (2018- aisiais buvo 56,3), moterims – 64,3 metus (buvo 59,1). Ar panašu, kad greitai vėl bus galima ilginti pensinį amžių? Nelabai.
Mokytis neturėtų būti per vėlu
Kitas klausimas, kaip pasiseks vyresniems įsidarbinti. Šiandien pripažįstama, kad tai padaryti jiems sunku. Galima kaltinti darbdavius, kad jie nesupratingi. Tačiau darbuotojų jiems reikia, tai, matyt, tas nesupratingumas turi priežastis. Darbuotojų trūkumas tik aštrės, bet tik reikalingos kvalifikacijos – sparčiai kylant darbo kainai, kyla ir reikalavimai darbo jėgai. Suprantama, kad sunku keisti kvalifikaciją vyresniame amžiuje, ypač, kai to nedarei gyvenimo eigoje. Mokymasis visą gyvenimą pas mus tebėra planas į ateitį, o ne savaime suprantamas požiūris į išsilavinimą. Jam įsigalėti nepakaks pertvarkyti darbo biržą ir perkvalifikavimo sistemą, į tai reaguoti turi visa švietimo sistema. O ji tai padaryti galės, kai mes patys taip suprasime savo kvalifikaciją ir edukaciją – kaip nuolatinį procesą gyvenimo eigoje.
Todėl klausimas dėl pensijų dydžio lieka labai aktualus ir atviras. Jei dirbsime ne ką ilgiau, nes negalėsime dėl sveikatos arba kvalifikacijos, iš ko gyvensime? Nepaisant to, kad Sodros pensijos didinamos greičiau nei sparčiai kylantis darbo užmokestis, jos vertinamos kaip mažos.
Nesudėti visų kiaušinių į vieną pintinę
Lygindami pensijų dydį tarp šalių, turime turėti omenyje, kad ta pensija įgyjama skirtingais instrumentais, kurių didelė dalis yra privatus kaupimas – tiek privalomas, tiek savanoriškas. Kadangi pasaulio ir net ES šalys turi labai skirtingas pensinio aprūpinimo sistemas, jas nėra paprasta korektiškai lyginti. Tačiau viena išvada matyti – tų šalių, kurių pensijų sistemos remiasi viešųjų finansų perskirstymu, finansuojamų iš socialinio draudimo įmokų arba mokesčių (kaip pas mus Sodros), gyventojų senėjimo tendencija iš esmės pakerta valstybės finansus. Manau, niekas Lietuvai nenorėtų siūlyti sekti Italijos, Portugalijos ar Ispanijos biudžeto, o kartu ir pensijų politikos kryptimi. Nepaisant to, kad pensijos, lyginant su buvusiu darbo užmokesčiu, šiose šalyse pačios aukščiausios.
Tos šalys, kurios diversifikuoja pensijas, pasiekia didesnio žmonių saugumo su mažesniu perskirstymu ir rizika šalies viešiesiems finansams. Diversifikavimas pasireiškia kaip privalomas, bet privatus kaupimas (Lietuvoje tai atitiktų II pensijų pakopą) arba (ir) palankios sąlygos žmonėms kaupti privačiai savanoriškai (III pensijų pakopa). Mokestines paskatas savarankiškai kaupti ar draustis pensijų draudimu taiko tokios turtingos šalys, kaip Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas – nes paskatinti žmones kaupti patiems valstybei yra efektyviau, nei prisiimti įsipareigojimus jiems mokėti senatvėje didesnę pensiją. Netgi Singapūras, turintis bene labiausiai sofistikuotą socialinės ir sveikatos apsaugos sistemą bei turtingą populiaciją, taiko mokestines paskatas žmonėms savanoriškai kaupti.
Lietuvoje pensijų kaupimas buvo įvestas su pirmąja pensijų reforma 2000 m. Tačiau tai padaryta labai menku mastu, kuris po to buvo tik mažinamas. Vakarų šalyse pensijų fondai ir kaupiamasis draudimas veikė jau dešimtmečius. Įgyvendinanat pirmąją pensijų reformą Lietuvoje nebuvo realiai jokių finansinių kaupimo instrumentų. Šiandien jų yra platus pasirinkimas. Tačiau gyventojų taupymo norma Lietuvoje vis dar viena mažiausių tarp ES šalių: 2019 m. ji siekė 0,6 proc. pajamų, kai tuo tarpu ES šalyse vidutiniškai – 6,2 proc. 2021 m. gyventojų indėliuose laikomos sumos stipriai išaugo, tačiau jos toliau laikomos sąskaitose, kur nuvertėja, arba geriausiu atveju yra investuojamos į nekilnojamąjį turtą.
Suvokus, kodėl, suprasti nesunku
Tai, kad žmonės neskuba kaupti senatvei, nėra keista. Pirma, kaupimas senatvei yra ilgalaikis įsipareigojimas, žmonės nedrįsta įsipareigoti svarstydami, kad pinigų gali prireikti ir greičiau. Antra, pastaruoju metu brangstant finansiniam turtui ir atsiradus didelės grąžos trumpalaikių ir prieinamų produktų, išaugo žmonių lūkesčiai dėl grąžos. Bet investuojant svarbu, kad grąža būtų subalansuota su rizika, kitaip turėsime ne taupymą, o loteriją. Trečia, Lietuvos žmonių finansinis raštingumas yra žemas. Todėl žinios, kaip kaupti, kokius instrumentus rinktis, kokių realistinių lūkesčių turėti, yra reikalingos daugeliui. Džiugu, kad Lietuvos moksleivių finansinis raštingumas auga. Tačiau ir subrendę žmonės pajėgtų suprasti asmeninio pasirūpinimo senatvės pajamomis galimybes, jei įsisąmonintų, kad kito racionalaus pasirinkimo tiesiog nėra.
Pastaruoju metu Lietuvoje pensijų sistemos centrinė diskusijų tema dažnai tampa privatūs pensijų fondai bei kaupiamojo draudimo instrumentai, pamirštant, kokią mažą dalį lėšų, palyginus su valstybiniu socialiniu draudimu, jie valdo. Savanoriško kaupimo pakopos apimtis tokia maža, kad jos net nerasime palyginamosiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių pensijų sistemų lentelėse. Tuo tarpu diskusijų apie realistiškas pensijų sistemos alternatyvas pasigendama.
Taip greitai senėjant visuomenei ir ne mažesne sparta ekonomikai keliantis į skaitmeninę erdvę, ir faktiškai, ir moraliai paseno manyti, kad žmonės iš principo negali pasirūpinti savo senatve. Jie negali tik, kol nežino, kad to reikės, nesidomėjo ir nebandė. O nežinos ir nesidomės jie tol, kol bus sistemingai įtikinėjami, jog jais geriausiai pasirūpins vienintelė Sodra, o kiti tik bandys iš to pasipelnyti.