Biurokratizmas yra ir ilgalaikis demotyvatorius, žmogaus nepasitikėjimo valstybe katalizatorius. Todėl ji nėra verslo – tai pilietinė ir politinė problema.
Žinant biurokratijos sukuriamų problemų mastą, gali būti sunku suprasti, kodėl ji nemažinama. Priežasčių daug, paminėsiu kelias. Biurokratija sunkiai matoma ir dar sunkiau išmatuojama makro mastu – ji patiriama individualiai ir kasdieniškai. Taip pat individualiai ir kasdieniškai ji ir slegia. Lašas po lašo, kol padaro savo juodą darbą, o atskiri lašai stebėtojui gali neatrodyti sunkūs. Be to, neribojama, ji pati auga – mat tampa rutina kontrolės bei administravimo institucijoms, kitiems dalyvaujantiesiems.
Biurokratija dažnai ateina skaidrumo ir rizikų valdymo vardu – jos sumažinus, kažkam tenka prisiimti daugiau atsakomybės. Biurokratija patinka apsidraudėliams, suteikia jiems galios, leidžia gauti biudžeto pinigus.
Visos vyriausybės sutinka, kad tai problema ir planuoja ką nors jos mažinimo linkme daryti. Bet ne visos daro ir ne visoms pavyksta. Naujajai Vyriausybei nestinga supratimo apie biurokratijos mastą ir žalą, apie debiurokratizavimą kalbama ir jos programoje.
Biurokratija prasideda nuo teisėkūros – būtent joje, kai nevertinamos teisės aktų pasekmės žmonėms ir verslui, ir sukuriami pertekliniai reikalavimai. Jei teisės aktai neaiškūs, nurodymų ir reikalavimų stipriai padaugėja poįstatyminiuose teisės aktuose, kuriuos parengia ministerijos bei administruojančios institucijos.
Tada jau įgyvendinimo stadijoje susiklosto naujų komplikacijų – gyvenimas nevyksta kaip iš rašto. Jei kontroliuojančios institucijos inspektorius nepasako savo viršininkui, kad kažkuri norma neprasminga ar labai sunkiai įgyvendinama, šis nepasako savo viršininkui, o jis savo – taip ir gyvenam visi su biurokratijos našta ir be jos naudos.
Vyriausybės programoje kalbama apie kokybiškesnę teisėkūrą – teisės aktų poveikio vertinimą, kaštų naudos analizę, dialogą su žmonėmis, kuriuos teisės aktas paveiks, galų gale ramesnį teisėkūros tempą, leidžiantį Seimo nariams su projektais deramai susipažinti. Tai, tikėtina, turėtų kurti mažiau naujos biurokratijos.
Biurokratiją mažinti reikalaus įsipareigojimas gerinti verslo sąlygas, ypač ekonomiškai silpnesniems dalyviams – taigi tam pačiam smulkiam verslui, kuriam biurokratija yra našta „numeris vienas“. Beje, kad ta našta yra didelė ir sunki, liudija ir dabar stambiems investuotojams taikoma „eskorto“ paslauga – „Investuok Lietuvoje“ savo klientams padeda naviguoti per biurokratijos koridorius.
Vyriausybės programoje daug pasiryžimo mažinti atskirtį. Atskirtį tarp regionų, tarp neturtingų ir turtingų šeimų vaikų galimybių, kaimo ir miesto, jaunimo ir pagyvenusių. Bet juk būtent biurokratija ir yra pirmasis slenkstis, kuris atskirtį sukuria! Kaip žmogus pasinaudos galimybėmis – mokymų, socialinės ar kitos paramos, nuosavo verslo – jei jis neįveikia „paprastosios“ dokumentų sutvarkymo stadijos? Covid19 paramos skirstymas buvo geriausias pavyzdys. Ne visi verslininkai prašytų paramos dar kartą, jei žinotų, kad bus taip sunku išpildyti reikalavimus. Verčiau jau atleistų darbuotojus ir užsidarytų.
Vyriausybė planuoja pakelti viešojo administravimo kokybę ir prestižą, pritraukti talentingų žmonių. Niekas kitas nėra toks alergiškas biurokratijai, kaip išsilavinę ir talentingi žmonės. Nenuostabu – jie supranta, kokie dideli biurokratijos alternatyvieji kaštai, kiek daug naudingo jie galėtų padaryti vietoje to, kad tvarkytų popierius. Taigi norint jų pritraukti į valstybės tarnybą, teks ir biurokratiją pakelti į kitą lygį – kas reiškia, kad jos sumažinti.
Vyriausybės programoje biurokratijos sumažinimo tikslas labiausiai minimas kalbant apie sveikatos apsaugą. Neveltui – šiandien, kai toks visiems brangus medikų darbas, tai ne tik iššvaistytos sveikatos draudimo lėšos, bet ir žmonių gyvybės.
Biurokratijos mažinimas programoje neminimas, kaip raktas į aukštesnės kokybės švietimą bei aukštąjį mokslą. Tačiau jei vyriausybė vykdys savo deklaruotą pasiryžimą tartis su bendruomenėmis ir išgirsti iš jų, kas trukdo jiems gerai dirbti, apie biurokratiją tikrai išgirs. Mokytojai, dėstytojai, mokyklų vadovai skęsta planų ir ataskaitų sraute, tuo tarpu kai visuomenė nori iš jų kokybiško mokymo bei mokslo.
Yra ir įgalinančių aplinkybių. Jau TS-LKD rinkiminė programa išsiskyrė iš kitų didesniu dėmesiu e-paslaugų kokybei. Kaip žinia, skaitmenizavimas ir integruotos informacinės sistemos yra vienas iš įrankių sumažinti biurokratiją. Tačiau tik tuo atveju, kai to tikslo ir siekiama.
Iki šiol yra atvejų, kuomet institucija turi ir informacinę sistemą, ir dar vieną kitą ir segtuvą su popieriais, kuriuose informacija pildoma atskirai ir net nesutampa. O kita institucija apie tą patį pildo „ekselį“ ir apskritai nesuka galvos dėl nesuderinamumo. Dar kitos sistemos tiesiog nepatikimos bei nepatogios, kaip antai e-sveikata. Arba pačios institucijos nesugeba pateikti informacijos, kaip jų elektronine sistema pasinaudoti, nesuteikia konsultacijų arba šios būna nekokybiškos (kaip antai, Registrų centras).
Nepaisant blogų pavyzdžių, skaitmenizacija ir informacinės sistemos yra reali galimybė biurokratijai sumažinti. Lietuvos e-valdžios paslaugų aprėptis plati, tiek institucijų darbuotojai, tiek verslas ir gyventojai prie e-paslaugų pripratę, belieka pakelti sistemas į aukštesnį lygį: užpildyti integracijos spragas, panaikinti dubliavimus, pagerinti funkcionalumą, saugumą ir patogumą. Neabejoju, kad ši vyriausybė gali sutelkti reikiamų šios srities ekspertų ir pasiekti tikslų.
Juo labiau, kad ir bendras precedentas egzistuoja – ankstesnioji konservatorių ir liberalų Vyriausybė pradėjo sisteminio biurokratijos mažinimo iniciatyvas. Būtų visokeriopai prasminga ir visiems žmonėms naudinga, jei ši Vyriausybė imtųsi darbų, kurie leistų mums pagaliau nustoti daryti tai, ko niekam nereikia.