Pensijų įstatyme numatytas tolesnis amžiaus, kuris reikalingas pensijai gauti, ilginimas. Seimas siekia neapsiriboti senolių išėjimu į pensiją nuo 65 metų ir toliau šią amžiaus ribą nori didinti iki nežinomybės. Tačiau kuo remiantis norima didinti išėjimo į pensiją amžių?
Išsivysčiusioje visuomenėje, siekiant priimti tokį sprendimą, būtų atliekami rimti moksliniai tyrimai ir tuo pagrindu rengiamos diskusijos, konferencijos. To, kaip visada, Lietuvoje nėra. Susirenka saujelė valdininkų ir sprendžia taip kaip jiems reikia.
Noriu priminti, kad dar visai nesenai moterys į užtarnautą poilsi galėjo išeiti nuo 55 metų , o vyrai nuo 60 metų.
Ar kas dabar prisimena, kodėl moterims buvo nustatyta tokią maža amžiaus riba?
Senuose įstatymuose buvo moksliškai socialiai atsižvelgiama į moters paskirtį. Moterys gimdydavo vidutiniškai po 5 ar 8 vaikus, todėl jų išėjimo į pensiją riba dėl šių ir kitų gyvenimo sąlygų buvo parinkta ties 55 metus. Šiuo metu moteris pagimdo 1, o geriausiai 2 vaikus, todėl ta priežastis, kad moteris anksčiau išeitų į pensiją, nebetampo socialiai aktuali.
Pagal Vyriausybės numatytą planą 2026 metais visi Lietuvos piliečiai pensiją galės gauti tik nuo 65 metų. Be to naujajame Socialinio draudimo Pensijų įstatyme, kuris teikiamas svarstyti Seimui kartu su kitais Socialinio modelio įstatymais, numatyta galimybė išėjimo į pensiją amžių ilginti iki begalybės, o būtinas stažas senatvės pensijai gauti aritmetiškai padidinamas nuo 30 iki 35 metų. Kas tai mokslinės analizės rezultatas, ar valdininkų, nesugebančių išspręsti SODROS biudžeto deficitą, norai?
Ar kas atliko mokslinę Lietuvos pagyvenusių žmonių darbingumo fizinės ir psichologinės būklės analizę?
Toks moksliškai pagrįstas darbas, analizuojantis žmonių darbingumą po 60 metų, nebuvo niekur pristatytas.
Be to nesu girdėjęs, kad Seimas tokias studijas būtų prašęs paruošti.
Tai kokiu pagrindu senyvą žmogų, prisikimšusį į kišenes tablečių, ampulių ir švirkštų, norima priversti iki mirties dirbti?
Kas tai – bloga valstybės valdymo pasekmė, nepagarba savo tėvams ar Seimo ir Vyriausybės noras spręsti valstybės valdymo nesugebėjimą pagyvenusių žmonių sąskaita?
Dabar priimami įstatymai, kurie jauniems neleidžia daugiau ir ilgiau dirbti bei užsidirbti, o seni sergantys žmonės verčiami ir toliau plušėti, nors jie ir taip, perpildytoje darbo rinkoje, yra nereikalingi.
Ar ruošiant Pensijų įstatymą buvo konsultuojamasi su gydytojais, biologais, psichologais ir kitais žmogaus sandarą ir fizines galimybes tiriančiais specialistais, kurie galėtų nustatyti žmogaus biologinį ir fizinį tinkamumą ir galimybę, visapusiškai tęsti darbinę veiklą. Įvairūs pasaulio mokslininkai bandė surasti amžino gyvenimo eliksyrą, tačiau nei vienam tai nepasisekė. Turbūt tą eliksyrą surado mūsų Seimas ir Vyriausybė.
Gyvenimo trukmės ilgėjimas dar nereiškia, kad ilgėja ir žmogaus fizinis bei biologinis darbingumo amžius. Gyvenimo trukmės ilgėjimą prailgina atsirandantys nauji vaistai, kurie tik padeda palaikyti žmogaus gyvastį susidėvėjusiame kūne, bet tai neužtikrina aktyvią darbinę veiklą, kurios nori mūsų išrinktieji, taip pat ir darbdaviai. Labai retas žmogus Lietuvoje, kuris sulaukia 60 metų ir neturi vienokių ar kitokių negalavimų.
Bendras pasaulio mastu žmogaus gyvenimo trukmės vidurkis šiuo metu apie yra 66 metus, Europoje – 79, Lietuvoje – 74. Tačiau gyvenimo trukmė pagal lytis yra labai skirtinga. Moterų gyvenimo vidutinė trukmė Europoje – 80 metų, Lietuvoje -78, tačiau vyrų gyvenimo trukmė žymiai mažesnė: Europoje – 74, o Lietuvoje tik - 68 metai, be to kaimo vyrai Lietuvoje gyvena dar mažiau tik 65 metus.
Įvertinę tai, matome, kad Lietuvos vyrai pirmą pensijos išmoką gaus jau stovėdami viena koja grabe, o kaime gyvenantys pensijos visiškai nesulauks. Kodėl tokius statistinius skaičius nutyli valstybės klerkai?
Mažėjant dirbančiųjų skaičiui, valstybė susiduria su SODROS finansinėms problemoms, nes pagal dabar galiojantį modelį, neužtenka lėšų normalioms pensijoms ir kitoms išlaidoms. Tokia tendencija ir toliau didės, kadangi dirbančiųjų skaičiaus mažėjimui turės įtaką ne tik gimstamumas ar migracija, bet ir pastoviai didėjantis automatizavimo, bei robotų diegimo procesų augimas pramonėje ir kitose veiklos srityse.
Kai kurios išsivysčiusios šalys, žvelgdamos į tolimesnę žmonijos vystymosi perspektyvą, mato ir svarsto, kad dirbančiųjų poreikiui mažėjant atsiras būtinybė valstybei išlaikyti ne tik senolius, bet ir jaunus, darbo rinkai nereikalingus, asmenis. Tą galime matyti iš dabar pasaulyje užsitęsusio ekonominio sąstingio. Todėl lėšų poreikis SODROS biudžetui turi būti sprendžiamas ne tik atskaitymais nuo dirbančiųjų atlyginimo, bet ir kitais būdais.
Dar nesenai Valstybė pakėlė PVM mokestį nuo 18 iki 21 procento. Šis mokesčio pakilimas buvo laikomas laikinu ir skirtas tik krizės laikotarpiui. Dabar laikinumo sąvoka tapo primiršta, laikinumas virto pastovumu. Jei savo pažadus Vyriausybės užmiršo , tai tuomet sąžiningiausia būtų atiduoti surinktas iš šio mokesčio lėšas pensijų fondo didinimui. Tokio pobūdžio visų prekių ir paslaugų (tame tarpe reikėtu ir eksporto) apmokestinimas 3 procentų socialiniu mokesčiu galėtu išspręsti SODROS lėšų trūkumą, nereikėtų didinti išėjimo į pensiją amžiaus. Atsirastu galimybė pakelti ir dabartines pensijas.
Seimui siūlyčiau atsisakyti priimti Pensijų įstatymą, kuriame yra numatyta išėjimo į pensiją amžiaus ilginimas virš 65 metų ir darbo stažo didinimas iki 35 metų, (tai kai kurių politikų utopinė mintis), nes toks įstatymas neišspręs pakankamo Sodros biudžeto finansavimo.