Baltarusija skelbia, kad 2018 m. rugpjūčio mėn. jau buvo atlikta apie 80 proc. pirmojo reaktoriaus ir apie 60 proc. antrojo reaktoriaus statybos darbų, todėl pirmąjį reaktorių planuojama pradėti eksploatuoti jau 2019 m., o antrąjį – 2020 metais. Dar daugiau, viešai skelbiama, kad dar iki šių metų pabaigos iš Rosatom’o gamyklos Novosibirske bus atvežtas į Astravo AE branduolinis kuras (180 branduolinių kasečių) baigiamo statyti pirmojo reaktoriaus bandymams atlikti. Todėl nepaisant Lietuvos bandymų priversti Baltarusiją nutraukti statybas ar bent kiek atitolinti numatomą elektrinės eksploatavimo pradžią, šiandien jau, matyt, metas pripažinti, kad tos pastangos nedavė lauktų rezultatų.
Kita vertus, teigti, kad Lietuvos valdžia nedėjo pastangų sustabdyti šį Rusijos finansuojamą geopolitinį projektą, tikrai negalima. Jau nuo pat 2008 metų, kai Baltarusijos valdžia galutinai apsisprendė statyti atominę elektrinę Astrave, Lietuva ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į mūsų kaimynės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo srityje (Espoo konvencija) bei visuomenės teisės gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais užtikrinimo srityje (Orhuso konvencija).
Seimo įstatymu pripažinus Astravo AE esančia nesaugia ir keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenei, 2017 m. rugsėjo mėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „antiastravinį“ veiksmų planą, pagal kurį numatyta įgyvendinti įvairias priemones, skirtas riboti elektros perdavimo linijų pralaidumą su Baltarusija, neleisti Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei teikti Astravo AE rezervines paslaugas, drausti Lietuvoje komercinę prekybą baltarusiška elektra, siekti kartu su kolegomis Latvijoje ir Estijoje įdiegti dinaminį tarpvalstybinio elektros iš trečiųjų šalių perdavimo mokestį, tęsti pradėtus sinchronizavimo su kontinentinės Europos elektros sistema darbus, ir pan. Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas taip pat ramina, kad taikomos visos reikalingos priemonės užkirsti kelią baltarusiškos elektros patekimui į Lietuvos rinką.
Visgi neatrodo, kad ligšiolinės Lietuvos pastangos būtų pakankamos priversti Astravo AE statytojus pakeisti savo planus pradėti elektrinės eksploatavimą jau 2019 metais. Elektros iš Rytų embargo ir Lietuvos elektros sistemos sinchronizacija su europiniais tinklais iš tiesų yra itin svarbios ir būtinos įgyvendinti priemonės, visgi net ir drastiškas su Baltarusija jungiančių elektros laidų nukarpymas nepadarytų Astravo AE saugesne branduoline jėgaine ir neeliminuotų jos keliamų grėsmių dėl galimos branduolinės avarijos. Todėl nepriklausomai nuo to, kur link tekės Astravo AE pagaminti elektronai, būtina pradėti modeliuoti ekonomines ir teisines pasekmes, kurios kiltų branduolinės žalos atsiradimo atveju.
Nors ir viliantis, kad dar šiemet į Astravą atkeliausiantis traukinys su branduoliniu kuru pakeliui nenuvirs nuo bėgių ir kad apskritai bet kokie pasvarstymai apie galimus branduolinius incidentus Astravo AE taip ir išliks hipotetiniais, visgi Lietuvos gyventojams bei verslui svarbu žinoti, ar jie galėtų reikalauti atlyginti jų patirtą žalą galimo branduolinio incidento atveju, ir jeigu taip, kokios yra Astravo AE bei pačios Baltarusijos valstybės branduolinės atsakomybės ribos. Šiuo tikslu žemiau pirmiausia aptarsime (i) Baltarusijos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus branduolinės atsakomybės srityje, o paskui apsvarstysime, (ii) kaip būtų galima gauti papildomas draudimo garantijas nuostolių dėl branduolinės žalos padengimui.
(i) Baltarusijos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai branduolinės atsakomybės srityje
Šiuo metu pasaulyje iš esmės funkcionuoja trys tarptautiniai teisiniai režimai, reglamentuojantys branduolinės atsakomybės klausimus: (i) taip vadinamas „Vienos režimas“, kylantis iš 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą bei kitų vėliau ją keičiančių ar papildančių dokumentų; (ii) taip vadinamas „Paryžiaus režimas“, kylantis iš 1960 m. Paryžiaus konvencijos dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energijos srityje bei kitų vėliau ją keičiančių ar papildančių dokumentų; ir (iii) taip vadinamas „CSC režimas“, kylantis iš 1997 m. Konvencijos dėl papildomos kompensacijos už branduolinę žalą (angl. Convention on Supplementary Compensation for Nuclear Damage; toliau – CSC konvencija).
Nesiplečiant į diskusijas dėl šių skirtingų režimų privalumų ir trūkumų pažymėtina, kad Baltarusija kartu su Lietuva priklauso Vienos režimą taikančių valstybių grupei. Be to, priešingai nei Lietuva, mūsų kaimyninė valstybė taip pat yra ratifikavusi 1997 m. Papildomą protokolą prie Vienos konvencijos. Todėl Baltarusija yra įsipareigojusi prieš visą tarptautinę bendruomenę gerbti ir taikyti šiuos pagrindinius teisinės branduolinės atsakomybės principus:
(a) Atsakomybė be kaltės
Branduolinio įrenginio operatorius atsako už trečiųjų asmenų patirtą žalą nepriklausomai nuo to, ar jis buvo kaltas dėl branduolinio incidento atsiradimo. Atsakomybė be kaltės atleidžia ieškovą nuo pareigos įrodinėti operatoriaus (Astravo AE atveju juo bus Baltarusijos valstybės įmonė „Baltarusijos atominė elektrinė“, kuri ir eksploatuos Astravo AE po statybos darbų užbaigimo) tyčią ar neatsargumą, todėl norint prisiteisti nuostolių ieškovui užtenka įrodyti priežastinį ryšį tarp branduolinio incidento ir jo patirtų nuostolių bei patį nuostolių dydį.
(b) Išimtinė operatoriaus atsakomybė
Branduolinio įrenginio operatorius yra vienintelė bendrovė, kuri teisiškai atsakinga už branduolinio įrenginio sukeltą žalą nepriklausomai nuo to, kokia priežastis faktiškai sukėlė branduolinį incidentą (pvz., projektuotojo klaida, technologijos tiekėjo patiektos įrangos trūkumai ir pan.). Kitaip tariant, Baltarusijos valstybės įmonė „Baltarusijos atominė elektrinė“ turės prisiimti atsakomybę už branduolinę žalą net ir tuo atveju, jei branduolinio incidento atsiradimą iš tiesų sąlygotų elektrinės generalinio rangovo Rosatom padarytos klaidos projektavimo ar statybos etapuose.
(c) Atsakomybės maksimalaus dydžio nustatymas
Nepriklausomai nuo to, kokio faktinio dydžio branduolinę žalą sukelia branduolinis incidentas, valstybė gali nustatyti branduolinio įrenginio operatoriaus atsakomybės maksimalų dydį, kuris neturi būti mažesnis nei 360 mln. Eur (t. y. 300 mln. taip vadinamų „SDR“ vienetų; „SDR“ (angl. Special Drawing Right) yra atskirų valiutų krepšeliu pagrįstas ir todėl nuolat kintantis išvestinis vienetas, kurio kursą reguliariai skelbia Tarptautinis valiutos fondas).
Tam tikrais atvejais valstybė gali nacionaliniais teisės aktais sumažinti operatoriaus atsakomybės ribą iki maždaug 180 mln. Eur (t. y. 150 mln. SDR’ų), tačiau bendra operatoriaus ir valstybės atsakomybė bet kuriuo atveju neturi būti mažesnė nei apie 360 mln. Eur (t. y. 300 mln. SDR’ų). Kita vertus, valstybei nedraudžiama savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti neribotą branduolinio įrenginio operatoriaus atsakomybę, kaip tai yra padariusios tokios Vienos bei Paryžiaus režimams priklausančios ES valstybės kaip Danija, Estija, Suomija, Vokietija ar Švedija.
Baltarusijos nacionalinėje teisėje įtvirtintas ribotos atsakomybės už branduolinę žalą principas, tačiau nėra priimta jokio nacionalinio teisės akto, kuris nustatytų didesnę nei aukščiau minėta minimali atsakomybės riba. Todėl pagal šiuo metu Baltarusijos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus branduolinio įrenginio operatoriaus kartu Baltarusijos valstybe bendra civilinė atsakomybė laikytina esanti ribota ir sudaro apie 360 mln. Eur (t. y. 300 mln. SDR’ų) sumą.
(d) Privalomas draudimas ar kitas finansinis užtikrinimas
Branduolinio įrenginio operatorius privalo finansiškai užtikrinti savo įsipareigojimų atsakyti už sukeltą branduolinę žalą vykdymą. Įprasta tokio finansinio užtikrinimo forma yra civilinės atsakomybės draudimas. Draudimo suma, kuriai operatorius privalo apsidrausti savo civilinę atsakomybę, paprastai sutampa su jam nustatytu atsakomybės dydžiu. Baltarusijos nacionaliniai įstatymai atkartoja jos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir nustato, kad operatorius privalo pasirūpinti savo civilinės atsakomybės už branduolinę žalą finansiniu užtikrinimu. Atsižvelgiant į 1997 m. Papildomo protokolo prie Vienos konvencijos reikalavimus, Astravo AE operatoriaus civilinės atsakomybės draudimo ar kitokio užtikrinimo suma negali būti mažesnė nei 150 mln. SDR’ų (apie 180 mln. Eur) ir didesnė nei 300 mln. SDR’ų (apie 360 mln. Eur).
(e) Nuostolių atlyginimas nediskriminuojant pilietybės ar gyvenamosios vietos atžvilgiu
Reikalavimai dėl nuostolių už branduolinę žalą atlyginimo turi būti nagrinėjami nediskriminaciniu pagrindu vienodai visų nukentėjusiųjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę ar gyvenamąją vietą, atžvilgiu. Todėl Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių fiziniai ir juridiniai asmenys turės teisę vienodomis sąlygomis kartu su Baltarusijos gyventojais ir įmonėmis pretenduoti į kompensaciją už jų patirtą branduolinę žalą.
(f) Atsakomybės laikotarpio ribojimas
Reikalavimams dėl gyvybės praradimo ar sveikatos sužalojimo taikoma 30 metų ieškininė senatis, skaičiuojama nuo branduolinio incidento dienos. Visiems kitiems ieškiniams taikoma bendra 10 metų trukmės ieškininė senatis.
(g) Branduolinio incidento ir branduolinės žalos samprata
Branduoliniu incidentu laikomas įvykis (ar įvykių seka), sukeliantis branduolinę žalą arba, kiek tai susiję su preventyvių priemonių taikymu, sukeliantis rimtą ir neišvengiamą grėsmę tokiai žalai atsirasti.
Branduolinė žala apima ne tik dėl branduolinio incidento kilusią žalą turtui, sveikatai ar gyvybės praradimą, bet ir išlaidas, patirtas dėl pažeistos aplinkos atkūrimo, pajamų dėl pažeistos aplinkos neteikimą, prevencinių priemonių taikymo, o taip pat kitas išlaidas, kurios gali būti atlyginamos pagal Baltarusijos nacionalinę teisę.
(h) Jurisdikcija ir taikytina teisė
Ieškiniai dėl branduolinės žalos atlyginimo nagrinėjami valstybės, kurios teritorijoje įvyko branduolinis incidentas, teismuose. Vadinasi, Astravo AE atveju visos bylos dėl branduolinės žalos atlyginimo, įskaitant ir dėl Lietuvoje patirtos žalos, bus teismingos Baltarusijos teismams, kurie jas nagrinės vadovaujantis 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, 1997 m. Papildomo protokolo prie Vienos konvencijos ir Baltarusijos nacionalinės teisės nuostatomis.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad branduolinės atsakomybės srityje Baltarusijos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų lygis yra pakankamai menkas. Šiai dienai Baltarusija formaliai įsipareigojusi skirti tik iki 360 mln. Eur dydžio pinigų sumą galimiems nuostoliams dėl branduolinių avarijų Astravo AE padengti. Į šią sumą bendrai galėtų pretenduoti tiek pačios Baltarusijos, tiek ir kitų aplinkinių valstybių, įskaitant Lietuvą, fiziniai ar juridiniai asmenys.
Palyginimui, ekspertų skaičiavimais Černobylio atominės elektrinės avarijos metu (1986) sukelta branduolinė žala Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje galėjo siekti apie 700 milijardų JAV dolerių. Tuo tarpu dėl avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje (2011) nuostoliai galimai siekia apie 200 mlrd. JAV dolerių dydį, t. y. šimtais kartų (!) daugiau nei Baltarusija šiai dienai formaliai yra įsipareigojusi skirti lėšų branduolinei žalai atlyginti.
Akivaizdu, kad šiuo metu Baltarusijos prisiimti įsipareigojimai branduolinės atsakomybės srityje yra visiškai neadekvatūs galimiems milžiniškiems nuostoliams Baltarusijoje, Lietuvoje ir kitose kaimyninėse valstybėse padengti, ypač atsižvelgiant į Baltarusijos turimus milijardinius įsiskolinimus Rusijai ir Kinijai už Astravo AE statybas ir su elektrine susijusios infrastruktūros įrengimą. Todėl Lietuva turėtų ieškoti priemonių priversti Baltarusiją prisiimti papildomus tarptautinius įsipareigojimus branduolinės atsakomybės srityje. Vienas iš tokių galimai realesnių scenarijų yra Baltarusijos prisijungimas prie 1997 m. CSC konvencijos ir dalyvavimas jos pagrindu sukurtoje tarptautinėje papildomo pinigų fondo kaupimo sistemoje.
(ii) Kaip gauti papildomas draudimo garantijas nuostolių dėl branduolinės žalos padengimui?
Pažymėtina, kad pagal Vienos režimą pareiga sukaupti pinigų fondą, reikalingą branduolinei žalai atlyginti, iš esmės tenka branduolinio įrenginio operatoriui kartu su valstybe, kurioje jis veikia. Akivaizdu, kad dėl galimų milžiniškų branduolinio incidento pasekmių vienai valstybei gali būti sudėtinga greitai suakumuliuoti reikalingas dideles pinigų sumas avarijos padariniams šalinti, todėl tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo sukurtas mechanizmas, pagal kurį valstybės, šalia nacionalinio fondo kaupimo sistemos, savanoriškai gali dalyvauti papildomų lėšų iš tarptautinių fondų kaupimo sistemoje.
2015 m. įsigaliojo CSC konvencija, kuri sukuria galimybę pasauliniu mastu valstybėms dalintis branduolinės žalos rizika ir todėl yra labai panaši į 1963 m. Briuselio papildomą konvenciją, leidžiančią taikyti analogišką mechanizmą tarp atskirų Paryžiaus režimo valstybių. Todėl žemiau trumpai apžvelgsime, kokie yra pagrindiniai CSC konvencijos veikimo principai ir kodėl Baltarusijos prisijungimas prie šio tarptautinio instrumento būtų naudingas tiek jos, tiek ir kaimyninių valstybių (įskaitant Lietuvą) piliečiams bei verslui.
Pagal CSC konvencijos sukurtą režimą, šalia pirmojo lygio nacionalinio fondo sukauptų lėšų iki 300 SDR’ų (apie 360 mln. Eur) sumos, kurią privalo surinkti branduolinio įrenginio operatorius ir/ar jo valstybė, sukuriamas antrojo lygio tarptautinis fondas, į kurį visos dalyvaujančios valstybės privalo įmokėti savo atitinkamą piniginį įnašą tuo atveju, jeigu visa branduolinė žala viršija branduolinės avarijos valstybės pirmojo lygio nacionalinio fondo dydį. Antrojo lygio tarptautinio fondo dydis irgi sudaro apie 360 mln. Eur, kurie branduolinio incidento atveju surenkami iš visų CSC konvencijos mechanizme dalyvaujančių valstybių įnašų, kurių dydis priklausomo nuo valstybių skaičiaus ir tipo (90 proc. įnašo sumos sąlygoja valstybės narės branduolinės energijos instaliuotos galios dydis, tuo tarpu likusią 10 proc. įnašo sumą apsprendžia Jungtinių tautų organizacijos specialiai atliekamas kiekvienos valstybės narės vertinimas).
Svarbu tai, kad pusė šio tarptautinio fondo lėšų yra alokuojama nediskriminacine tvarka visiems nukentėjusiems, tuo tarpu likusi pusė fondo lėšų skiriama išimtinai tiems nukentėjusiems, įsikūrusiems kitoje nei branduolinės avarijos valstybė. Tokiu būdu, branduolinio incidento Astravo AE atveju minėtos 50-50 taisyklės taikymas būtų gana palankus Lietuvai ir kitoms kaimynėms, nes Baltarusijoje nukentėję asmenys negalėtų pretenduoti į pusę antrojo lygio tarptautinio fondo lėšų. Vienintelė išimtis, kuomet visi antrojo lygio tarptautinio fondo pinigai privalo būti skirstomi nediskriminaciniu pagrindu (t. y. kada minėta 50-50 taisyklė negalioja), taikoma tuomet, jeigu pirmojo lygio nacionalinis fondas siekia bent 600 mln. SDR‘ų (apie 720 mln. Eur) (t. y. Astravo AE atveju – jei pati Baltarusija prisiimtų atsakomybę atlyginti branduolinę žalą iki minėtos sumos).
Atkreiptinas dėmesys, kad norint pasinaudoti antrojo lygio tarptautinio fondo lėšomis kompensuojant Lietuvoje patirtą branduolinę žalą dėl Astravo AE sukelto branduolinio incidento, CSC konvencijos šalimi turėtų tapti ne tik Baltarusija, bet ir pati Lietuva. Tokiu atveju Lietuvos dalyvavimas sistemoje ir su tuo susiję kaštai (kurie, tikėtina, būtų nežymūs, nes įnašų dydis didžiąja dalimi priklauso nuo valstybėje instaliuotos branduolinės energijos galios, kurios Lietuvoje po 2022 metais planuojamo branduolinio kuro iškrovimo iš Ignalinos AE reaktorių blokų bet kuriuo atveju turėtų nebelikti) galėtų būti prilyginti „papildomo draudimo poliso“ įsigijimui galimiems nuostoliams dėl Astravo AE padengti.
Nors šiuo metu CSC konvenciją yra pasirašiusios net 19 valstybių, įskaitant ir Lietuvą, tačiau minėtą dokumentą iš jų ratifikavo tik 10 valstybių (t. y. Argentina, Kanada, Gana, Indija, Japonija, Juodkalnija, Marokas, Rumunija, JAE ir JAV). Kita vertus, bendras minėtose valstybėse eksploatuojamų branduolinių reaktorių skaičius sudaro net 169 (palyginimui, 40 Vienos konvencijos valstybių narių eksploatuoja tik 76 reaktorius).
Baltarusijos įstojimas į garbingą CSC konvencijos valstybių narių klubą bent iš dalies išsklaidytų keliamus nuogąstavimus dėl Baltarusijos pasirengimo prisiimti adekvačią atsakomybę už Astravo AE keliamas branduolines grėsmes ir gal net prisidėtų prie tvyrančios įtampos mūsų dvišaliuose santykiuose sumažinimo. Be to, Baltarusijos ir Lietuvos dalyvavimas CSC konvencijos pagrindu sukurto tarptautinio fondo veikloje taip pat galimai atvertų kelią ir dėl papildomų regioninių susitarimų branduolinės saugos ir atsakomybės srityse.
Išvados ir pasiūlymai Lietuvos valdžiai
Todėl apibendrinant ir tuo pačiu atsakant į straipsnio pavadinime keliamą klausimą galima konstatuoti, kad Astravo AE įvykus branduoliniam incidentui formaliai turėsime galimybę reikalauti iš elektrinės operatoriaus ar pačios Baltarusijos valstybės atlyginti nuostolius dėl patirtos branduolinės žalos, tačiau kol kas neaišku, ar Baltarusijos pusė bus sukaupusi pakankamą pinigų fondą tokiems nuostoliams padengti.
Ką būtų galima jau šiandien padaryti siekiant padidinti tikimybę sulaukti kompensacijos? Pirmiausia, į Lietuvos diplomatų darbotvarkės sąrašą, šalia kitų temų, galėtų būti įrašytas klausimas ir dėl Baltarusijos prisijungimo prie 1997 m. CSC konvencijos. Be to, Baltarusijai turėtų būti daromas tarptautinės bendruomenės spaudimas priimti nacionalinius teisės aktus, kuriais būtų nustatyta adekvati branduolinio įrenginio operatorius atsakomybės riba, o idealiu atveju įtvirtinta ir neribota operatoriaus atsakomybė. Galiausiai, Baltarusijos valstybės įmonė „Baltarusijos atominė elektrinė“, eksploatuosianti Astravo AE, turi būti finansiškai pajėgi vykdyti Baltarusijos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus branduolinės atsakomybės srityje ir prireikus pateikti galiojantį civilinės atsakomybės draudimą (ar kitą finansinį užstatą) jos atsakomybės ribą siekiančiai sumai.