Viena iš naujesnių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurioje figūravo ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, teikianti išvadas dėl darbuotojo sveikatos būklės eiti pareigas ar dirbti pavestą darbą, parodė, kad dėl neatidumo darbdaviui gali tekti atlyginti darbuotojo patirtą žalą, įskaitant neturtinę.
Gali tekti atlyginti žalą
Darbo kodekse suformuluota privalomojo pobūdžio nuostata, kad darbo sutartis turi būti nutraukta tuo atveju, kai darbuotojas pagal medicinos ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldume veikiančios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadą negali eiti pareigų ar dirbti darbo.
Pagal įstatymą, Lietuvoje, jei darbuotojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu, darbdaviui tokiam darbuotojui tenka sumokėti ne tik jam turėjusį tekti darbo užmokestį – šiuo atveju skaičiuojamas vidutinis užmokestis už visą pravaikštos laiką, bet ir atlyginti neturtinę žalą, jei tokios darbuotojas reikalauja.
Sprendimas – darbuotojos pusėje
Praėjusių metų spalį priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kasacinis teismas pakartojo savo praktikoje nustatytą taisyklę, jog darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta, kai tarnyba taip nusprendžia.
Šiame ginče tarnybos išvadoje buvo aiškiai nustatytas draudimas darbuotojai dirbti naktinį darbą (darbuotojai pagal darbo grafiką naktį tekdavo dirbti kiek daugiau nei 1 val. viso darbo laiko struktūroje), tačiau teismas nutarė, kad toks darbuotojos darbas negalėjo būti priskirtas naktiniam darbui, ir atitinkamai darbdavys negalėjo turėti faktinio pagrindo nutraukti darbo sutartį.
Darbuotojos atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, darbdavys įpareigotas sumokėti darbuotojai ne tik vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bet ir atlyginti neturtinę žalą.
Du kartus pagalvoti
Tad darbdaviai turės dar atidžiau įvertinti šios ar kitų medicinos išvadų turinį, spręsdami nutraukti darbo santykius dėl darbuotojo sveikatos būklės.
Pastarasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas parodė, kad net ir kompetentingų tarnybų, priimančių privalomuosius sprendimus, kuriais remiantis darbdaviai atrodytų teisiškai saugūs juos vykdydami, savaime nėra garantija, kad atleidimas iš darbo bus teisėtas.