Vis dėlto pakankamai dažnai nutinka taip, jog įmonių akcininkai ar vadovai, laiduodami už įmonės paskolą, patys sau padaro meškos paslaugą ir prisiima pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą, kartais nuvedančią fizinių asmenų bankroto kryptimi.
Idealiu atveju, laidavimas nesukelia neigiamų pasekmių, jeigu pagrindinis kredito gavėjas tinkamai vykdo kredito sutarties sąlygas.
Vis dėlto 2014 m. Įmonių bankroto valdymo prie Ūkio ministerijos atlikta fizinių asmenų bankroto priežasčių analizė atskleidžia, jog laidavimas už kitų asmenų prievoles yra antra pagal svarbą priežastis nulėmusi fizinių asmenų bankrotą (25 proc.). Pirmoje vietoje įvardijamas darbo arba verslo praradimas (55 proc.).
Statistiniai rodikliai atskleidžia, jog verslas vis dar netinkamai įsivertina galimą riziką.
Akcininko arba vadovo atsakomybės ribos
Lietuvoje įstatymai skiria ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis. Ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (pvz. UAB, AB) dalyvis neatsako už juridinio asmens prievoles. Tuo tarpu, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (pvz., individuali įmonė, ūkinė bendrija) dalyvis atsako ne tik įmonės, bet ir savo turimu asmeniniu turtu, įskaitant ir sutuoktinių nuosavybę, jeigu prisiimtoms prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turimo turto.
Kaip žinia, laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagal kurį fizinis asmuo turi imperatyvią pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę: grąžinti kredito gavėjo atitinkamo dydžio kreditą, kai skolininkas jo negrąžina arba tai padaro netinkamai.
Esant akcininko ar įmonės vadovo asmeniniam laidavimui, tarsi išnyksta skirtumas tarp ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, kadangi uždarosios akcinės bendrovės vadovui laiduojant už įmonės prievoles, pastarajam kyla asmeninė atsakomybė įvykdyti įmonės prievoles kredito įstaigai.
Taigi, net ir uždarosios akcinės bendrovės ar akcinės bendrovės akcininkui ar vadovui, laidavusiam už bendrovės prievoles, tektų atsakyti savo asmeniniu turtu.
Rinkos praktika – bankrotas nepadės išvengti įsipareigojimų
Vertinant praktikoje naudojamas laidavimo sutarčių nuostatas, kai kreditas nėra grąžintas, pagrindinis skolininkas ir laiduotojas atsakys kredito įstaigai kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.
Solidariosios skolininkų atsakomybės esmė ta, kad kredito įstaiga turės teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojas, tiek bet kuris iš jų atskirai.
Taigi, įmonės bankrotas tikrai netaps išeitimi skolininkui, o juo labiau laiduotojui atsikratyti finansinio įsipareigojimo kredito įstaigai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nurodo, jog neįgyvendinus įmonės įsipareigojimų, kredito įstaiga turi teisę nukreipti reikalavimą į laiduotojo turimą turtą.
Šiuo atveju, laiduotoju tapęs fizinis asmuo negalės pasinaudoti aplinkybe, jog nesuprato šiuo institutu prisiimamų pareigų, suklydo ar buvo apgautas, kadangi jau vien žodyje „laiduoti“ atsiskleidžia pagrindinė jo reikšmė, t.y. „garantuoti“, „užtikrinti“.
Problemų nekyla, jeigu laiduotojas turi pakankamai turto laidavimo įsipareigojimams įvykdyti arba laiduotojo gaunamos pajamos užtikrina pakankamą prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą, tačiau realiame gyvenime įmonės prisiimti finansiniai įsipareigojimai dažnai viršija fizinio asmens turimą turtą arba mokėtinos įmokos pagal kredito sutartį neatitinka fizinio asmens generuojamų pajamų.
Tad, dažnai šioje kritinėje situacijoje fizinis asmuo priima sprendimą bankrutuoti, t.y. kelti fizinio asmens bankroto bylą.
Tikrina skolininką, išieško iš laiduotojo
Žemiau paminėtinos kelios pagrindinės kreditavimo santykiuose atsiduriančių fizinių asmenų praktinės klaidos.
Remiantis įstatymuose įtvirtintu atsakingo skolinimo principu, finansų institucijos privalo tikrinti kliento finansinę ir ekonominę būklę bei galimybę įvykdyti norimus prisiimti įsipareigojimus prieš sudarant kredito sutartį.
Laidavimo atveju – finansų įstaigos klientas yra tik pats skolininkas, tačiau ne laiduotojas.
Taigi, imant kreditą, laiduotojo finansinės padėties bankas netikrina, nes pirma, bankui svarbu, kad pagrindinis skolininkas (kredito gavėjas) būtų finansiškai pajėgus, antra, laiduotojas nėra laikomas banko klientu, tad bankas neprivalo ir neturi tikrinti laiduotojo turimo turto ar gaunamų finansų. Svarbu tai, kad laiduotojo finansinė padėtis bus tikrinama tik tuomet, kai pats kredito gavėjas yra nemokus arba neturi pakankamai pajamų gauti kreditą, tačiau norima dar pasididinti paskolos sumą.
Verslininkai šiuo atveju daro dažną klaidą ir priskiriamas laidavimo instituto pareigas bando dangstyti po pačių finansų įstaigų neįgyvendinto atsakingo skolinimo principu – neva niekas neįsitikino, ar jis bus pajėgus laiduoti įsiskolinimus.
Deja, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių formuojama praktika rodo, jog bankai to ir neprivalo daryti, suteikdami kreditus savo klientams. Laiduotojas turi suprasti, kad nesėkmės atveju būtent jam kils atsakomybė įvykdyti įmonės neįvykdytus finansinius įsipareigojimus kredito įstaigai. Tad, minėtam sprendimui priimti svarbu ne tik savarankiškai įsitikinti savo turimo turto verte, bet ir išanalizuoti darbo rinkos pokyčius, įsivertinti savo darbdavio nemokumo, darbo netekimo ar verslo žlugimo galimybę.
Laiduojama suma – ne tik gauta kredito suma
Atkreiptinas dėmesys, kad laiduotojo kredito davėjui grąžintiną sumą gali sudaryti ne vien tik įmonės įsiskolinimo suma, susidariusi paskolos galiojimo laikotarpiu. Priklausomai nuo finansavimo santykių ir sutarties sąlygų, laiduotojas gali būti atsakingas ir už negrąžintų palūkanų (netiesioginių nuostolių), delspinigių, nuostolių atlyginimo, papildomų išlaidų, baudų sumokėjimą.
Nelaukti, o sprendimų ieškoti tik kilus problemai
Laidavimo teisinis reglamentavimas bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir skolininko, už kurį laiduojama, ryšiai sukuria laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau.
Kredito įstaigos turi šimtus tūkstančių klientų, todėl ne visuomet teikia vienodą dėmesį visiems klientams bei jų laiduotojams, tad pastariesiems rekomenduojama paskolos laikotarpiu aktyviai domėtis esama padėtimi, konsultuotis su paskolą administruojančiu banko vadybininku. Žinoma, rekomenduotina bendradarbiavimą elektronine ar rašytine forma išsaugoti: turėti atitinkamus įrašus savo el.pašte ar naudotis registruotos siuntos paslaugomis.
Jeigu laiduotojas reikalauja, kreditorius privalo suteikti jam informaciją apie pagrindinės prievolės turinį, sąlygas, jos vykdymą.
Versle, kaip ir gyvenime, jums sekasi tiek, kiek jūs suprantate, kokie veiksniai lemia sėkmę ir kiek jais gebate pasinaudoti. Dėl šios priežasties itin svarbu skolintis atsakingai. Neapgalvotas laidavimas kelia grėsmę turto vientisumui ir stabilumui, tad skolinantis verslui reikia atkreipti dėmesį ir į asmeninio laidavimo pareikalavimą, taip pat būsimam laiduotojui įvertinti savo turimą finansinę padėtį tiek įmonei gavus kreditą, tiek ir tolesnėje perspektyvoje ir visu kredito laikotarpiu domėtis aktualia įmonės finansine situacija, galimybėmis vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.
Jeigu jau atsitiko taip, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, net ir laikinais, rekomenduotina jokiu būdu nelaukti palankesnio finansinio klimato įmonėje, o suskubti kreiptis į kredito įstaigą ir kartu ieškoti tinkamiausio sprendimo susidariusiai situacijai išspręsti.