„Per daug tos laisvės Lietuvoje“, – burbtelės gerasis mokesčių inspektorius ir ims skaityti jūsų sąskaitos išklotinę.
Pinigai iš užsienyje dirbančio sūnaus, sutuoktinio pavedimas, skolos grąžinimas už draugui pirktą dovaną – brauks pirštu mokesčių administratorius ir šalia pasidėjęs jūsų dirbančio sūnaus, sutuoktinio ir to draugo, kur pirko dovaną, sąskaitas jas lygins.
„Išbuožinimas nepriklausomoje Lietuvoje?“ – išsigąsite. „Pradžioje – patarimas“, – atsakys gerasis mokesčių inspektorius.
Geros akys perbėgs sąskaitos eilutėmis: kur valgėte ir ką, ką pirkote ir kur, kiek kartų per mėnesį nuėjote į teatrą ir kiną, ar ne per daug pramogavote. Tuomet patars: „Matau, pirkote vytintą dešrą, o turėjote – „daktarišką“. Vytinta – ne pagal Jūsų pajamas“. Jūs sakysite: „Čia tik šventei“, o gerasis inspektorius jums pasiūlys susimokėti pajamų mokestį nuo išlaidų, kurios viršija pajamas.
Bet grįžkime nuo futuristinio aprašymo prie mokesčių teisės.
Nuo šių metų sausio 1 d. įsigalioję Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimai numato, kad bankai ir kiti finansų rinkos dalyviai kartą per metus privalo pateikti mokesčių inspekcijai informaciją apie sąskaitas, sąskaitų metinių apyvartų dydį (jei apyvarta 15000 eurų ir daugiau), likučius (jei likutis 5000 eurų ir daugiau), palūkanas, skolinius įsipareigojimus, draudimo įmokas ir kt.
Įstatymu Vyriausybei suteikta teisė nustatyti, kokios apimties informaciją mokesčių inspekcija turi teisę gauti.
Nors Finansų ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI – DELFI) atstovų viešuose pasisakymuose nuolat pabrėžiama, kad mokesčių inspekcijai bus teikiami tik apibendrinti skaičiai už metus, o ne sąskaitų išklotinės ar konkretūs finansinių srautų duomenys, pateiktame svarstymui Vyriausybės nutarimo projekte tai neatsispindi.
Projekte numatoma, kad bankas ar kitas finansų rinkos dalyvis privalės pateikti VMI informaciją apie „nuolatinių Lietuvos gyventojų su sąskaita susijusių per kalendorinius metus gautų įplaukų dydį“. Sąvoka „gautų įplaukų dydis“ yra laisvai interpretuojama, o ją interpretuos ta pati VMI, kuriai suteikta teisė duomenis rinkti. Beje, pati VMI tvirtins jai pateiktinos informacijos formą ir būdus.
Svarstomas Vyriausybės nutarimo projektas nepaneigia šiuo klausimu nekart išsakytų abejonių ir neapriboja mokesčių administratoriaus teisės gauti konkrečius duomenis apie visas per metus sąskaitoje gautas įplaukas. O tai jau yra kišimasis į privatų asmens gyvenimą, kuris yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus teisių konvencijoje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad į asmens privataus gyvenimo sąvoką įeina gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose laikosi nuomonės, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės pateikti išsamią (baigtinę) privataus gyvenimo sąvokos apibrėžtį; kad būtų per daug siaura šią sąvoką apriboti „artimiausia asmens aplinka“, kurioje asmuo gali savo nuožiūra gyventi savo asmeninį gyvenimą, visiškai pašalinant iš šios sąvokos išorinį pasaulį, kurio ši aplinka neapima.
Taigi privataus gyvenimo apsauga apima ne tik privačią šeimos, bet ir socialinę erdvę, ir kiekvienas asmuo (net jei jis yra žinomas plačiajai visuomenei) turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. Juolab, kad Konvencija yra skirta ne tam, kad garantuotų teises, kurios yra teorinės arba iliuzinės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys turi būti apsaugoti nuo šališko valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų kišimosi į asmens privatų gyvenimą – bet koks kišimasis turi būti būtinas ir proporcingas vienam iš teisėtų tikslų, kurių siekia valdžios įstaigos.
Tai, kad būtina kovoti su šešėline ekonomika ir mokesčių nemokėjimu, yra akivaizdu. Tačiau tam negali būti naudojamos priemonės, kurios pažeidžia visų Lietuvos gyventojų teises į privatų gyvenimą. Tokios priemonės galėtų būti tinkamos konkrečiam asmeniui, jei jis pažeidė, pažeidžia, ar kyla pagrįstų įtarimų, kad pažeis mokesčių teisę.
Leisti vienai valstybės institucijai matyti visų Lietuvos gyventojų visuose bankuose esančių sąskaitų „judėjimą“ – tai menkinti nuosekliai puoselėtą (ir pagaliau, atrodo, suvoktą kaip vertybę) pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, visiškai sunaikinti modernų mokesčių inspekcijos pagalbininko ir patarėjo įvaizdį, pradėti naikinti taip sunkiai atkurtą pasitikėjimą Lietuvos bankine sistema.
Ar verta visa Lietuva kraustytis į G. Orwello bauginančių fantazijų tikrovę? Spręsti Vyriausybei.