Nesuinteresuoti rezultatu vadovai, strateginio planavimo ir skaidraus valdymo stoka, taikymasis prie kas ketverius metus besikeičiančių valdančiųjų arba dar dažniau besikeičiančios Vyriausybės neleidžia pasiekti šioms įmonėms priskiriamų ekonominių ir socialinių tikslų.
Reikiamą pusiausvyrą galima sukurti tik susiejus kiekvienos įmonės veiklos tikslus su efektyvumo rodikliais ir, žinoma, įdiegus šiuolaikinę vadybą ir valdymo kontrolę, o tam būtinos realiomis funkcijomis įgalintos nepriklausomos valdybos, sudarytos iš su politine valdžia nesiejamų kompetentingų vadovų.
Europos Komisija jau seniai Lietuvą ragino imtis valstybės ir savivaldybių įmonių (VSĮ) reformų, kurios pradėtos prieš septynerius metus, tačiau taip ir nebaigtos.
Labiausiai pažengė energetikos sektorius, tačiau transporto, miškininkystės, informatikos ir kituose sektoriuose pertvarkos nuolat stringa.
Kokie valstybės įmonių tikslai?
Civiliniame kodekse valstybės ir savivaldybių įmonėms priskiriami viešųjų interesų tenkinimo tikslai. Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme VSĮ tikslais apibrėžiamas viešųjų paslaugų teikimas, produkcijos gamyba ir kitos veiklos vykdymas siekiant tenkinti viešuosius interesus.
Paprastai, įmonės tikslai detalizuojami įmonės įstatuose, tačiau neretai tikslų išvardinama tiek, kad jų gausoje pasiklystama.
Kitaip tariant, kiekvienos įmonės vadovas kartu su valstybės tarnautojais bei politikais tuos nekonkrečius tikslus paprastai perorientuoja atsižvelgdamas į besikeičiančias politines realijas, konkrečius atskirų asmenų ar grupių poreikius.
Nors VSĮ paslaugos ir prekės dažnai nėra pigios, tinkamo pelningumo įmonė nepasiekia, nes tariamai dengia nuostolius teikdamos viešasias paslaugas.
Tačiau iš tiesų ne viešasis interesas dėl to kaltas.
Įdomu tai, kad ne VSĮ pajamos ir pelno grąža ar specialios teisės, suteiktos įmonei, lemia jos reikšmę. Paradoksalu, bet Lietuvoje VSĮ svarba matuojama pagal išlaidas: kuo didesnės įmonės sąnaudos, tuo daugiau ji sulaukia politikų ar įtakingų valstybės tarnautojų dėmesio.
Paprastai – ne viešo dėmesio, nebent reikia skubiai keisti neįtikusį vadovą.
Tokios įmonės nenori mažinti darbuotojų skaičiaus: juk jose reikia įdarbinti artimus asmenis. Nemažinamos ir kitos sąnaudos, pavyzdžiui, įmonei įsigyjant prekes ar paslaugas, nes tam nėra jokio suinteresuotumo: dalyje pirkimų juk dalyvauja susiję asmenys.
Turbūt nereikia priminti, kaip atrodo taip valdomų įmonių pelningumas. Nors valstybės įmonių pajamos prieš dvejus metus ir augo, nuosavo kapitalo grąža, siekusi 4,4 proc., išlieka gerokai mažesnė nei šalyje veikiančių privačių įmonių.
Iš bendrų rezultatų eliminavus įmonių grupės „Lietuvos energija“ rezultatus, šis rodiklis tampa gėdingai mažas – nesiekiantis 2,5 proc.
Negebėjimas ir nenoras nustatyti ilgalaikius tikslus ir prioritetus, ekonomiškai motyvuotą valdymą, minimalizuoti sąnaudas ir didinti pardavimus, lemia įmonių neefektyvumą, kaip „Lietuvos geležinkelių“, „Registrų centro“, „Smiltynės perkėlos“, „Lietuvos jūrų laivininkystės“ ir „Mūsų amatų“ atveju.
Vien ko verta kai kurių valstybės įmonių kasmetinė šimtatūkstantinė parama įvairioms abejotinos reputacijos įstaigoms ir asociacijoms ar projektams.
Po neigiamų pavyzdžių neretai pasigirsta siūlymų privatizuoti valstybės įmones, nes tik privatus investuotojas geba jas efektyviai valdyti.
Tačiau ne kiekvieną įmonę tikslinga privatizuoti, pavyzdžiui, dėl jos reikšmės valstybės ar visuomenės saugumui, ar būtinumo nuolat teikti nepelningas viešąsias paslaugas bei prekes.
Tačiau ir VSĮ gali veikti efektyviai. Ne kartą minėti Skandinavijos šalių įmonių pavyzdžiai, tokie kaip „Statoil“, Lietuvoje gerai žinomos aviacijos įmonės bei bankai.
Nors ten didžiausias akcininkas yra valstybė, ji iš esmės tenustato ilgalaikius įmonės tikslus, politikos ir tarnautojų įtaka įmonių valdymui iš esmės nejuntama.
Nepriklausomų valdybų priežiūra
Tinkamai valstybės įmonių veiklai itin trukdo strateginių, investicinių ir veiklos sprendimų politizavimas ir dažni pokyčiai, susiję su naujais rinkimais ar Vyriausybės narių pasikeitimais – tai neleidžia planuoti ir sukurti stabilios aplinkos.
Bet kokiai organizacijai būtini aiškūs ilgalaikiai tikslai, suplanuota taktika, lengvai pamatuojami tiek visos organizacijos, tiek ir atskiro jos darbuotojo efektyvumo rodikliai, ir, savaime suprantama, nuolat vykdoma efektyvumo kontrolė.
Tai yra abėcėlė kiekvienai privačiai įmonei, tačiau nepasiekiamas uždavinys VSĮ. Netinkamas VSĮ valdymas dažnai nulemtas vadovų kompetencijos stokos bei butaforinių valdybos galių.
Ne viena įtakinga institucija, tarptautiniai Lietuvos partneriai pabrėžia nepriklausomų valdybų reikšmę. Valstybė neturėtų tiesiogiai kištis į valstybės įmonių valdymą ar dalyvauti jos operatyvių sprendimų priėmime, nes valstybės tarnautojai paprastai neturi pakankamos kompetencijos ar patirties versle, ko reikia sėkmingam įmonių valdymui.
Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD) ir Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (BICG) siūlomas gaires, valdyba turėtų nustatyti, tikrinti ir peržiūrėti įmonės veiklos strategiją, tvirtinti veiklos rodiklius ir identifikuoti pagrindines rizikas, vykdyti valdymo stebėseną, plėtoti ir prižiūrėti efektyvią rizikos valdymo politiką ir procesus.
Taip pat stebėti ir prižiūrėti veiklos skaidrumą, vertinant, ar finansinės ataskaitos tinkamai atskleidžia įmonės veiklą, skirti ir atleisti įmonės vadovą, nustatyti jo darbo apmokėjimo tvarką. Pastaroji – viena iš pagrindinių funkcijų, be kurios valdybai labai sudėtinga tinkamai atlikti priežiūros funkcijas ir prisiimti atsakomybę už įmonės veiklą.
Lietuvoje ši funkcija, kaip ir daugelis kitų, priskirta įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai valstybės institucijai (pavyzdžiui, ministerijoms). Valdybai įstatymas nustato tik patariamąsias funkcijas, o sprendimus priima valstybinės institucijos vadovas. Štai ir tiesioginė sąsaja su politine valdžia, lemiančia vadovo pasidavimą politinės konjunktūros norų tenkinimui.
Ką būtina keisti?
Valstybė ir valstybės institucijos, įgyvendinančios savininko teises ir pareigas, turi aiškiai nubrėžti tiek socialinius, tiek ir ekonominius valstybės įmonių tikslus. Būtina keisti teisinę bazę, pagal kurią didelė dalis valdymo sprendimų yra pavesta politikams ar valstybės tarnautojams, kurie dažnai neturi nei noro, nei patirties, nei reikiamų žinių įmonių valdymo srityje, beje, nėra ir motyvuoti gerinti įmonių veiklą.
Šias funkcijas būtina pavesti valdybai, kuri turi tapti svarbiu kolegialiu valdymo organu, nustatančiu įmonių strateginius prioritetus, vykdančiu valdymo stebėseną ir priežiūrą, parenkančiu įmonės vadovus ir užtikrinančiu jų atskaitingumą. Nepamirštant, žinoma, ir pačios valdybos atskaitingumo valstybės institucijai. Dviračio kurti čia nereikia – Šiaurės kaimynai seniai jį jau išrado. Tereikia vienos „smulkmenos“ – politinės valios realiems pokyčiams.