Įsivaizduokite, kad savo viso gyvenimo pomėgį nusprendėte paversti pragyvenimo šaltiniu. Nuo vaikystės maišęs „košę makalošę“, tai darėte vis geriau, ir galų gale – pradėjote kepti tortus gimtadieniams. Įsirengėte darbo vietą pagal visus techninius, higienos reikalavimus, ir džiaugėtės vis augančiu būriu patenkintų klientų.
Tačiau vieną dieną išgirdote, kad kepiniai yra labai jautri sritis, egzistuoja rizika apsinuodyti juos valgantiems, tad nuo šiol kiekvienas kepėjas turės įrodyti savo meistrystę išlaikęs kepėjų egzaminą ir gavęs kepėjo kortelę. Egzaminą organizuos stambiausias šalies kepyklas vienijanti asociacija, ir jis bus privalomas visiems, norintiems verstis kulinarija. Viena iš priežasčių, kodėl būtina ši kortelė – dalis šalies kepėjų savo kepiniais prekiauja turguje ir slepia mokesčius.
Kiltų klausimas: kodėl turėtumėte švaistyti laiką rengiantis egzaminams, įrodinėti savo meistriškumą ir dar mokėti pinigus už kažkokią kortelę, jei ir taip vos spėjate suktis – klientai produkciją graibstyte graibsto, o visus mokesčius esate sąžiningai sumokėjęs?
Supykęs gal susikrausite virtuvės kombainą ir peilius ir išvyksite bandelių kvapu vilioti kitos šalies gyventojų – tokios, kur absurdiškų reikalavimų nėra. O gal taip nusivilsite politikais, žiūrinčiais į visus verslininkus, kaip į nelegalus, kad ir pats nukabinsite iškabą ir pasitraukęs į „šešėlį“ prekiausite tortais „iš rankų į rankas“? Galiausiai, gal sukandęs dantis iš naujo „mokysitės“ minkyti tešlą ir laikysite kruasanų raitymo egzaminą?
Už laiką, kurį praleisite tuščiai įrodinėdamas savo meistriškumą bei už gryną formalumą – kepėjo pažymėjimą – galiausiai sumokės Jūsų klientai. Bet kuriuo atveju jie šioje situacijoje liks pralaimėję. Juk jei nuspręstumėte veiklą nutraukti, jiems liktų rinktis tik iš tų įmonių, kurių darbuotojai bus įgiję pažymėjimus, produkcijos. Greičiausiai tai reiškia – iš tų kepėjų, kuriuos jau dabar vienija minėta pažymėjimus išduodanti asociacija. Kuo tai skiriasi nuo kartelio, paklausite? Turbūt niekuo.
Ir jei iki šiol aprašyta situacija atrodė absurdiška, gali būti, kad būtent tokie pokyčiai netrukus lauks tų, kuriems labiau prie širdies maišyti ne tešlą, o betoną – šalies statybininkų.
Žinoma, pasigirs balsų, kad statybų sektorius yra specifinis. Kas nors gali pasiskųsti, kad rasti gerą statybininką šiais laikais – „misija neįmanoma“. Gal ir būtų šaunu žinoti, kuris statybininkas – vertas pasitikėjimo, o kuris – potencialus „brokdarys“. Tačiau neprivaloma statybininko kortelė jau dabar egzistuoja – turėti kortelę ir išduoti statybininkams gali ir tai norinti daryti Lietuvos statybininkų asociacija – bet tai turėtų būti savanoriškas susitarimas. Ir tokia savanoriško „sertifikavimosi“ praktika – normali ir Vakaruose paplitusi visose srityse.
Tada ir vartotojas turės tik daugiau galimybių pasirinkti. Gal jam svarbu, kad darbus atliekantis statybininkas turėtų šią kortelę, gal jis bus linkęs pasikliauti meistrų atliktų darbų pavyzdžiais, ar atsiliepimų ieškos, pavyzdžiui, feisbuko grupėje, kurioje pasiteirauti atsiliepimų apie samdomą meistrą galima daugiau nei 200 tūkst. narių.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei siūlymams būtų pritarta, statybininkus privalomuose egzaminuose dažnai egzaminuos konkuruojančias įmones vienijanti asociacija. Kyla klausimas ir dėl egzaminuotojo nešališkumo. Ar nepradės vilioti geriausių specialistų? O gal atvirkščiai – piktnaudžiaus, bandys „sukirsti“ ir neišduos pažymėjimo?
Galiausiai, kiek vertas yra argumentas, kad statybininko kortelė yra labai svarbi kovoje su „šešėliu“? Darbo laikas jau dabar apskaitomas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir dar krūva institucijų gali atlikti planinius ir neplaninius patikrinimus. Įtariantys nelegalų darbą gali paskambinti net keliais pasitikėjimo telefonais.
Apie statybininko kortelę dar tik diskutuojama, bet girdisi ir minčių, jog jai pasiteisinus, tokia praktika bus plečiama ir į kitus paslaugų sektorius. Gal greit sulauksime privalomo padavėjų (nuneškite 3 lėkštes 50 m. nesužaloję klientų) ar floristų (įrodykite, kad atpažįstate nuodingus augalus) egzaminų?
Norom nenorom peršasi mintis, kad tokius sprendimus palaikantiems valdžios atstovams patiems reikėtų pasiūlyti išlaikyti politiko egzaminą. Sakysite, toks egzaminas jau yra – Seimo nariai juk turi įveikti rinkimų kartelę. Tada statybininkai lygiai taip pat – privalomą egzaminą laiko kaskart, pasirašydami kontraktą.