Mokestis už valstybinius gamtos išteklius aktualus iš aplinkos išgaunantiems smėlį, žvyrą, kitas naudingąsias iškasenas, požeminį, mineralinį, paviršinį vandenį, statybinį gruntą bei medžiojantiems laukinius gyvūnus. Norintys užsiimti šiomis veiklomis turi gauti specialų leidimą, teikti ataskaitas atsakingoms institucijoms ir vykdyti mokestines prievoles – teikti mokesčio deklaracijas ir iki nustatyto termino sumokėti mokestį į valstybės biudžetą.
Laikas deklaravimui ir leidimams
Valstybinius gamtos išteklius reikia deklaruoti ir mokesčius sumokėti pasibaigus ketvirčiui – keturiskart per metus: iki gegužės 15 d., rugpjūčio 15 d., lapkričio 15 d. ir vasario 15 d. Medžiojamų gyvūnų ištekliai deklaruojami kartą per metus – iki vasario 15 d.
Valstybinių gamtos išteklių deklaravimas tuo nesibaigia, mat atsiskaityti taip pat reikia ir Geologijos tarnybai: pateikti kietųjų naudingųjų iškasenų (smėlio ar žvyro) arba durpių išteklių kasybos ataskaitą ne vėliau kaip 20-ą dieną pasibaigus ketvirčiui. Už vandenį ataskaitas reikia teikti pasibaigus metams iki vasario 1 d. Šiose ataskaitose nurodomi duomenys apie išgautų išteklių rūšį ir kiekį turėtų sutapti su mokesčio deklaracijoje nurodytais duomenimis.
Ne mažiau svarbus yra leidimas išgauti gamtinius išteklius. Tokius leidimus išduoda Geologijos tarnyba, jeigu tokią prievolę numato teisės aktai, o veikla be leidimų traktuojama kaip pažeidimas.
Žemės gelmių įstatymas nustato keletą išlygų, kuomet leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes yra nereikalingas. Tai, pavyzdžiui, gėlo požeminio vandens išgavimas, jeigu asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai išgauna iš požeminio vandens vandenvietės mažiau kaip 10 kub. m. gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Taip pat jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės mažiau kaip 100 kub. m gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.
Visiems atvejams – vienas baudos dydis
Prievolę deklaruoti valstybinius gamtos išteklius ir mokėti už juos mokesčius turintys subjektai dažnai skundžiasi, kad šie mokesčiai tarsi paliekami nuošaly, nesistengiant apie juos priminti ar informuoti. Iš tiesų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojams nėra siunčiami priminimai, informaciniai pranešimai ar kita informacija, kuri leistų sužinoti apie prievolę gauti leidimą, teikti deklaracijas ir susijusias formas.
Mokesčių mokėtojai paliekami savarankiškai išsiaiškinti prievoles, o suklydimo ar nežinojimo atveju yra baudžiami pinigine bauda. Tai būtų smulkmena, jei ne baudų dydžiai. Pagrindinė problema – kad numatytas tik vienas koeficiento dydis baudai apskaičiuoti. Kitų mokesčių mokėtojams gali būti taikomas baudų intervalas nuo 10 iki 200 proc., atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Tuo tarpu už nedeklaruotą, deklaruotą mažesnį negu išgautas ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas padidintas mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Pavyzdžiui, jei mokesčių mokėtojas netiksliai apskaičiavo mokestį ir sumokėjo 10 tūkst. eurų mažiau, nei derėjo, jam apskaičiuojama dešimteriopa, 100 tūkst. eurų dydžio, mokestinė prievolė. Tokiu būdu net ir sąlyginai maža pradinė mokesčio suma gali tapti neproporcinga padarytam pažeidimui našta.
Be to, iš praktikos matome, kad net ir tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas pateikė mokesčio deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai po nustatyto termino, tačiau iki patikrinimo dienos, jam vis tiek priskaičiuojamas papildomas mokestis. Tas pats vyksta ir tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai pavėluotai gauna leidimą išgauti išteklius, patikslina deklaracijų duomenis, pavėluotai sumoka mokestį į valstybės biudžetą. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojams nėra suteikiama galimybė pasitaisyti.
O kur dar nepraktiškas teisinis reguliavimas? Kaip minėta, leidimo nereikia, jeigu vykdant žemės ūkio veiklą iš gėlo požeminio vandens vandenvietės išgaunama mažiau kaip 100 kub. m vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Gali būti, kad įmonė daugiausia vandens išgauna gegužę–rugsėjį ir tuomet viršija minėtą limitą, tačiau likusiais mėnesiais šios ribos nepasiekia. Logiška būtų nuspręsti, ar reikia išsiimti leidimą metams pasibaigus, kai jau žinomi suvartojimo rezultatai. Tačiau paaiškėjus, kad leidimo visgi reikėjo, patikrinimo metu mokesčių mokėtojui, labai tikėtina, būtų priskaičiuota bauda už vandens išgavimą be leidimo.
Optimizmo teikia teismų pozicija
Pastarųjų dvejų metų įsigalioję Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir apygardų administracinių teismų sprendimai rodo, kad daugiausiai ginčų kilo dėl įmonėms priskaičiuoto mokesčio už vandenį, ypač požeminį, ir smėlį bei žvyrą.
Praktiškai visose šiose bylose teismai priėmė mokesčių mokėtojams palankų sprendimą – papildomai priskaičiuotas mokestis buvo sumažintas nuo standartinio koeficiento 10 dažniausiai iki 2. Teismą įtikinus, kad pažeidimo apskritai nebuvo, ne tik nereikėjo mokėti papildomo mokesčio, bet ir jį administruojančiam ir priskaičiavusiam Aplinkos apsaugos departamentui paskirta atlyginti mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidas.
Teismo sprendimams įtakos turėjo lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti aspektai: bendradarbiavimas patikrinimo metu, dėl žmogiškosios klaidos padaryti pažeidimai, mokesčio dydžio neproporcingumas atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, tai, kad tokio pobūdžio pažeidimas padarytas pirmą kartą, taip pat mokestinių prievolių įvykdymas, kai mokesčių mokėtojas, sužinojęs apie turėtą prievolę, nors ir pavėluotai, pateikia visas trūkstamas deklaracijas, sumoka mokestį, savo veiksmais nepadarė žalos aplinkai ir žmonėms.
Atsižvelgiant į teismų poziciją, būtų logiška, kad įstatymų leidėjas pakeistų patį įstatymą, nustatantį teorinius, tačiau praktikoje sunkiai pritaikomus koeficientus, tačiau kol kas tokie pakeitimai nėra numatyti.