Tačiau besistengiančių maksimaliai išnaudoti ekonomikos pakilimo fazę verslų vystymosi procesai springsta nuo įtampos. Tiek vietinės įmonės, tiek potencialūs užsienio investuotojai vis mini kertinį plėtrą ribojantį apynasrį – darbo rinkos seklumą. Darbuotojų trūkumą iliustruoja laisvų darbo vietų skaičiaus statistika. 2017–2019 m. laisvų darbo vietų vidutiniškai fiksuojama 40 proc. daugiau nei 2014–2016 metais.
Pagrindinės to priežastys – emigracijos žala ir įsisenėjęs struktūrinio nedarbo pleištas, t. y. darbo rinkos paklausos ir pasiūlos kokybinis neatitikimas. Tai verčia abejoti perkvalifikavimo mechanizmo efektyvumu ir dar kartą baksteli į švietimo sistemos spragas – specialistai rengiami nepakankamai atsižvelgiant į realią tam tikrų sričių profesijų, ar kvalifikacijų paklausą.
Be to, darbo rinkos efektyvumui vis dar kiša koją paveldėtas asmeninės atsakomybės stokos bruožas – vis dar laukiame, kol mumis kas nors pasirūpins, nesame prisijaukinę būtinybės mokytis ir tobulėti visą gyvenimą.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje neretai nuvilnija pasipiktinimas dėl pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių invazijos, lietuvių išstūmimo ir užsieniečių keliamo pavojaus lietuvių atlyginimams. Ypač keista tokius pareiškimus girdėti šalyje, kuri per pastarąjį dešimtmetį neteko daugiau nei dešimtadalio savo populiacijos.
Nejaugi tikrai vos apvertus neigiamą migracijos tendenciją, neišsitenkame? Negi mus, turinčius kalbos, papročių ir vietinio mentaliteto konkurencinius pranašumus, taip lengva išstumti į darbo rinkos užribį? Juk dažnai imigrantams atitenka tos darbo vietos, kuriomis lietuviai nebesusivilioja.
Tiesa, Lietuvai vis dar limpa „žemų darbo kaštų“ šalies etiketė. Lietuvos ekonominė struktūra dar vis yra neįgali spėti su dviženkliu darbo užmokesčio augimo apetitu, nes apstu pramonės ir paslaugų įmonių, kurių kertinis konkurencinis pranašumas – pigi darbo jėga. Šios įmonės turi tris alternatyvas: modernizuotis ir automatizuoti procesus, kristi konkurencinėje kovoje ir skelbti bankrotą arba ieškoti darbo jėgos išteklių svetur, nes nebėra norinčių dirbti už jų galimą mokėti atlyginimą.
Tačiau Lietuva, kaip ekonomika, tikrai neišloš įmonėms, ar ištisoms šakoms, iškrentant iš konkurencingumo žaidimo, nes tai reikš tiek fiskalinius, tiek pridėtinės vertės praradimus. Tiesa, ilgainiui Lietuvos ekonomikos struktūra privalės keistis (jau keičiasi!) ir tokių įmonių svoris ekonomikoje mažės. Daugės tokių, kurios gali mokėti aukštus atlyginimus, bet jų kvalifikaciniai reikalavimai potencialiems darbuotojams taipogi bus daug aukštesni.
Be to, akivaizdu, kad darbo rinkos efektyvumą ir paskatas dirbti stipriai neigiamai paveikė ir 2017 m. pakeistos nedarbo draudimo išmokų taisyklės, gerokai padidinusios maksimalias nedarbo išmokas, prailginusios išmokų mokėjimo trukmę bei sumažinusios būtino stažo reikalavimą. Dėl to vidutinės nedarbo išmokos augimas gerokai lenkė vidutinio darbo užmokesčio augimo tempus.
Viena vertus, tai atitinka nedarbo draudimo principus sąžiningiems ir siekiantiems ekonominio aktyvumo. Kita vertus, tai paaštrino nedarbo spąstų dantis – padidėjusios išmokos ir aukštas darbo santykių apmokestinimas neskatina vargintis įsidarbinti.
Dėl šių priežasčių, net ir ekonominės plėtros apogėjuje, stebime vėl išstypusį virš ES vidurkio nedarbo lygį ir pastaraisiais metais gerokai šoktelėjusį nedarbo socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičių. „Sodros“ duomenimis, nuo pernai metų vasaros nedarbo išmokas gauna apie 60 tūkst. asmenų, o tai net trečdaliu daugiau nei vidutiniškai stebėta 2015–2016 metais.
Sutankėjusios išlaikytinių gretos – išaugusi finansinė našta „Sodrai“. Tiesa, kol kas, šalies ūkiui vis dar sparčiai augant, ji gal ir nekelia akivaizdžių problemų, bet juk ekonominė vasara nesitęs amžinai. Užklupus vangesniam ūkio raidos etapui ir sumažėjus įplaukoms į „Sodrą“, gali tekti vėl imtis žirklių ir keisti žaidimo taisykles pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tuomet bedarbiams – tarytum žibučių žiemą – darbą susirasti bus gerokai sunkiau.