Trečiadienį visi džiaugiamės, kai paskelbtas Jungtinių Tautų remiamas metinis „Pasaulio laimės indeksas“ parodė, kad Lietuvos gyventojai iki 30-ies – TOP 1 laimingiausi pasaulyje. Vienoje viešoje diskusijoje švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas užsiminė, kad, jei vertintume tik didmiesčių rezultatus, mūsų švietimo sistema patektų tarp TOP 7 pasaulyje, šalia Singapūro, Pietų Korėjos ir Japonijos. Tačiau turime tokį neefektyvų švietimo įstaigų tinklą, kuris mūsų rezultatus ne tik reitinguose, svarbiau – realybėje, smukdo žemyn.
Kartu ieškojome paralelių su verslu – jei, pranešus apie pokytį, statistiškai 20 proc. komandos organizacijoje būna „už“, tai 60 proc. laikosi pozicijos „jūs darykite, o mes pažiūrėsime“. Kalbant apie švietimą, nebėra, į ką žiūrėti. Tyrėjai ir ekspertai jau seniai pasakė – mažinti švietimo įstaigų tinklą Lietuvoje yra būtina. Visų pirma, dėl pačių vaikų, siekiant užtikrinti kokybišką jų formalų ir neformalų ugdymą – galimybes ateičiai. Nėra efektyvu išlaikyti mokyklas, kur mokytojų – mažiau nei mokinių, klausimų kelia ir jų kompetencijos, ir motyvacija, o švietimo skyriuje savivaldybėje dirba dar antra tiek žmonių. Tačiau vaikų ateities priešai šiandien manipuliuoja labai jautriomis temomis ir primityviomis baimėmis, pasakydami „a“, bet ne „b“, dėl egoistinių naudų – kad išliktų vietos politikoje.
Nepaisant to, situacija šalyje jau keičiasi. Tarp mokytojų taip pat turime labai šviesių žmonių, tikrų ugdytojų, kurie pastebi vaiką ir padeda jam visapusiškai augti. Vis dėlto negalime visos atsakomybės – kone 30-ies vaikų, su skirtingais įgūdžiais, kontekstu ir poreikiais, vienoje klasėje – užkrauti tik ant jų. Kokybiškas švietimas turi tapti ir visuomenės, ir verslo reikalu.
Šiandienos švietimo sistema leidžia 12 metų kasdien dirbti su mokiniu, po kiekvieno žinių patikrinimo, žvelgiant į rezultatus, atsainiai tarstelint „et, negabus“. Kelios idėjos: 1. Peržiūrėkime atlyginimų sistemą – mokytojų atlyginimai turi būti tolygūs mūsų ambicijai, jei norime į mokyklas pritraukti geriausius; 2. Pasitelkime technologinę pažangą – padėti atpažinti vaiko gebėjimus, paruošti jam suprantamą turinį ir matuoti būtent jo progresą, ugdyti per kompetencijas; 3. Dirbkime su geriausiais mokytojais ir įsiklausykime į jų idėjas.
Teisingą pokytį jau turime – jaunų žmonių jausena Lietuvoje keičiasi. Jie yra laimingi. Dar neturėdami 30-ies, užsidirba orius atlyginimus, kurie leidžia gyventi patogiai – galbūt keliauti, galbūt įsigyti pirmąjį būstą ir pan., studijuoti, keisti karjerą, užsiimti mėgstama veikla, savanoriauti ir t. t.. Atkreipkite dėmesį – vis mažiau jų į užsienį vyksta „ieškoti laimės“.
Tačiau pokytį turime pradėti iš esmės. Nustoti švietimo sistemą izoliuoti nuo sparčiai besikeičiančio pasaulio ir tikėtis, kad jis tokioje konstantoje mums paruoš ateities kompetencijų žmones – orientuotus į sprendimus, savarankiškus, ieškančius išeičių iš situacijų, kurios dar nėra pažintos. Mes nežinome, kaip vadinsis ateities profesijos, tačiau jau galime prognozuoti, kokios ateities kompetencijos bus svarbios. Tad ko laukiame?