Išvestinės finansinės priemonės padeda įmonėms apsidrausti būsimą konkrečios žaliavos vartojimą ar gamybą, kitaip sakant, žaliavos produkcijos pirkimą ar pardavimą. Paprastai žaliavos gali būti skirstomos į tris pagrindinius sektorius: žemės ūkio produkcijos, energetikos išteklių ir metalų. Įmonių veiklos sektoriuose konkrečios žaliavos gali būti labai įvairios – nuo kviečių ar rapsų iki plieno, aviacinio kuro, elektros ir pan. Kalbant apie Lietuvoje veikiančias įmones, pavyzdžiui, žemės ūkio bendroves, apdirbamosios gamybos įmones, naftos produktų įmones ir kt., visos jos susiduria su žaliavų kainų rizika. Be to, juk beveik visos įmonės yra elektros energijos vartotojos, kurioms svarbu užsitikrinti pastovias ar bent jau smarkiai nekintančias elektros energijos kainas. Elektros kainos pastovumas ir užtikrintumas svarbus ne tik elektros energijos vartotojams, bet ir jos gamintojams, tokiems kaip saulės ar vėjo parkai, kurie pagamintą elektros energiją tikisi ateityje parduoti aukštesnėmis kainomis. Visi jie jau naudojasi išvestinėmis finansinėmis priemonėmis arba domisi finansų rinkose esančiais būdais valdyti žaliavų kainų riziką.
Po 2022-ųjų metų žaliavų kainas tapo itin sudėtinga prognozuoti. Turbūt mažai kas tikėjosi, kad dujų kaina Nyderlandų TTF prekybos taške pasieks daugiau negu 300 Eur/MWh, kai dar 2021 metų pirmoje pusėje vidutinė kaina buvo 22 Eur/MWh. Tokios didelės dujų kainos buvo šokas daugeliui dujas vartojančių įmonių, kurioms reikėjo greitai ieškoti sprendimų dėl padidėjusių sąnaudų valdymo ar net keisti dujas į kitus energetinius išteklius, gal net ir taršesnius. Būtent tada itin daug įmonių atstovų domėjosi įvairių žaliavų kainų fiksavimo galimybėmis, tačiau būsimos žaliavų rinkos kainos jau rodė tų dienų niūrią realybę.
Visai kitokia situacija būtų buvusi, jei įmonės žaliavų kainų riziką būtų suvaldžiusios iš anksto. Pavyzdžiui, kai kurios avialinijų bendrovės ar plieno gamintojai iš anksto draudžiasi ir fiksuoja savo būsimus žaliavų srautus keliems metams į priekį, t. y. 2021 metais užfiksuoja tam tikrą dalį 2023 metais planuojamo suvartoti žaliavų srauto, 2022 metais – papildomą dalį, o 2023 metais likusią dalį fiksuoja iš anksto arba trūkstamą kiekį perka dabartinėmis rinkos kainomis. Taip 2023 metų žaliavų kainų lygis yra apskaičiuojamas kaip kelių metų vidurkis, todėl, jeigu vienais metais žaliavos kaina būna labai didelė, vidutinė kaina gali būti sumažinta kitų metų kainomis, ir atvirkščiai.
Tradiciškai didelės Baltijos šalių žemės ūkio įmonės sudaro apsidraudimo sandorius, norėdamos valdyti kviečių, rapsų ir kitų grūdinių kultūrų kainų svyravimo riziką. Išvestiniai finansiniai sandoriai padeda sumažinti grūdinių kultūrų kainų riziką, todėl galima geriau suplanuoti būsimus įmonių pinigų srautus. Jeigu žemės ūkio sektoriuje išvestinėmis finansinėmis priemonėmis naudojasi dauguma įmonių, likusioms, kurios dar nesinaudoja, vėliau taip pat tenka jomis naudotis, kadangi nesuvaldžiusios žaliavų kainos svyravimo rizikos įmonės tampa nekonkurencingos. Gali atsitikti ir taip, kad brangias žaliavas gali tekti parduoti pigiai ir prisiimti finansinius nuostolius. Dėl šios priežasties žaliavų kainos rizikos valdymas tampa dar aktualesnis.
Kadangi daug įmonių dirba pasauliniu mastu, tikėtina, ateityje taps dar svarbiau apsidrausti nuo žaliavų kainų svyravimo rizikos. Akivaizdu, kad ekstremalūs rinkos pokyčiai bus neišvengiami ir ateityje, todėl būtent tuo metu, kai rinkose yra matomas tam tikras žaliavų kainų nusistovėjimas, verslo atstovai turėtų pradėti ruoštis ir planuoti dabartinius ir būsimus žaliavų srautus, norėdami išvengti galimo nepalankaus scenarijaus.
Pavyzdžiui, šiais metais dar nepasibaigus vasarai didelės įmonės pradėjo iš anksto apskaičiuoti suvartojamų dujų srautus ir fiksuoti kainas šaltajam 2023–2024 metų sezonui. Vasaros laikotarpis šiais metais buvo itin palankus, kadangi tuo metu dujų kainos buvo mažiausios, o šiuo metu vis labiau įsibėgėjant šaltajam metų sezonui Nyderlandų TTF prekybos taške dujų kainos nuo žemiausio taško jau yra padidėjusios apie 50 procentų.
Pastaruoju metu įmonės taip pat domisi Europos Sąjungos (ES) apyvartiniais taršos leidimais. ES nustatytas žaliasis kursas, siekiant sumažinti anglies dvideginio emisijas, daro tiesioginę įtaką energijos gamintojoms ir pramonės įmonėms. Daugumai šių įmonių buvo skirtas pereinamasis laikotarpis susimažinti anglies dvideginio emisijas, o ilgainiui apskritai atsisakyti ar sumažinti emisijų skaičių iki nulio. Vienas iš būdų tai pasiekti yra naudojimasis ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, skirta bendram šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui apriboti. Įmonėms išduodamas apibrėžtas taršos leidimų rinkinys, skirtas jų emisijoms padengti. Vis labiau griežtėjant reikalavimams ir ateityje mažėjant naujų išduodamų apyvartinių taršos leidimų skaičiui, įmonės, kurios nespėjo susimažinti emisijų, bus priverstos įsigyti trūkstamus apyvartinius taršos leidimus, kurių kaina nuo 2020 metų už toną išmetamo anglies dvideginio padidėjo daugiau negu tris kartus, o ateityje prognozuojamas dar didesnis kainų didėjimas.
Matome, kad dauguma Vakarų Europos ar Skandinavijos įmonių, prekiaujančių biržoje, naudoja išvestines finansines priemones ir tą daro nuolat, neatsižvelgdamos į susiklosčiusias aplinkybes finansų rinkose. Akivaizdu, kad nuolatinis šios finansinės rizikos valdymas suteikia įmonėms galimybę susimažinti neplanuotas išlaidas, sumažinti piniginių srautų kintamumą ar bent turėti daugiau laiko prisitaikyti prie padidėjusių žaliavų kainų.