Kiek anksčiau apie verslo emigraciją paskelbė padažų gamintoja „Suslavičius – Felix“. Iš Lietuvos į Estiją po susijungimo bėga ir du didieji bankai – „Nordea“ ir „DNB“.
Viena didžiausių Lietuvos mėsos perdirbimo gamyklų „Agrovet“, pelniusi daugybę prestižinių apdovanojimų, susiduria su dideliais finansiniais sunkumais. Bankrutuoja visas pieno sektorius.
Verslo kuluaruose kalbama dar apie keleto žinomų gamybinių įmonių finansinius sunkumus ar dairymąsi į kitas šalis. Ką jau kalbėti apie tai, kad užsienio investuotojai ir toliau aplenkia Lietuvą. Pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) kiekį vienam gyventojui Lietuva vis dar velkasi ES uodegoje ir reitinguose yra antra nuo galo po Rumunijos.
Kaip emigracija gerina ekonominę statistiką
Nepaisydami tokių skaudžių Lietuvai faktų, valdantieji išlieka ramūs, kaip belgai.
„Na ir kas, vieni išeina, kiti ateis“ – tokius žodžius girdime iš aukščiausių valdžios tribūnų. O kad būtų įtikinamiau, dar išgirstame ditirambus apie tai, kad Lietuva įsiveržė į 10 vietą pasauliniuose reitinguose pagal planuojamas sukurti darbo vietas iš TUI.
Prie viso šio „grožio“ apie būsimus investuotojus dar būtų gerai paskaičiuoti, kiek investicijų Lietuva prarado dėl tuščių populistų pliurpalų.
Pavyzdžiui, Šveicarijos žuvies perdirbimo įmonė „Marvel foods“ savo investicijas iš Lietuvos į Estiją permetė vien dėl gerbiamo Algirdo Syso filosofijų apie progresinius mokesčius.
Negana to, vyriausybei palankūs ekonomistai pažeria opiumo liaudžiai apie neva didžiulę Lietuvos ekonominę pažangą: „Lietuvoje sukauptų TUI skaičius vienam gyventojui per 10 metų padidėjo net...2 kartus“. „O, bože, kiek daug, kokia pažanga..“, – nė nemirktelėjęs patikės ne visai raštingas socialistų elektorato atstovas.
Tuo tarpu į pirmą klasę atėjęs pirmokėlis susimąstys: „tai šis koeficientas padidėjo du kartus dėl to, kad padvigubėjo investicijų, ar dėl to, kad kone dvigubai sumažėjo gyventojų Lietuvoje?“
Pasirodo emigracija Lietuvoje turi vieną didelį pliusą: kuo labiau mažėja gyventojų, tuo gerėja kai kurie ekonominiai rodikliai ir valdžia turi galimybę pasigirti savo „nuveiktais“ darbais. Belieka laukti, kol Lietuvoje beliks vienas paliegęs pensininkas ir daug gamyklų užkaltais langais.
Turėsime galimybę pasigirti, kad esame pirmi pasauliniuose reitinguose pagal TUI vienam gyventojui.
Šiame kontekste Lietuvos valdžia tampa labai panaši į juodąją našlę, kuri gyvendama iš skolų ir pašalpų, bet turėdama milžiniškas užgaidas vieną po kito numarina savo vyrus – maitintojus, bet toliau pučia iliuzijų burbulus tiek sau, tiek aplinkai apie savo nenusakomą žavesį ir būsimus užjūrio princus, stovinčius eilėje prie jos širdies ir rankos.
Gerinome gerinome ir... sugadinome
Kas būna su tais iliuzijų burbulais, kai jie sprogsta, toli pavyzdžių ieškoti nereikia: prieš kiekvienus rinkimus į Seimą skaitome talmudus partijų pažadų apie verslo sąlygų gerinimą Lietuvoje.
Tačiau kaip dabar aiškėja, tų pažadų rezultatas toks, kad kai kurie verslininkai jau meldžiasi: „Mieli politikai, būkit geri, tik nebegerinkit tų verslo sąlygų. Nes „begerindami“ prigerinote taip, kad sugadinote net tai, kas iki šiol buvo geriausia.
Suprantame ir jus, nes jei neskiriate auksinių miltų nuo kvietinių ir auksinių šaukštų nuo aliuminių, tai kur jau čia atskirsite geras ir blogas verslo sąlygas...O jūsų kiekvienas bandymas paplasnoti prieš savo rinkėjus gražiais, bet populistiniais drugelio sparnais sukelia ne ką kitą, o tik chaosą versle su visais „Drugelių“ efektais („Drugelių“ efektas – tai chaoso teorijos metafora, nusakanti, kad net švelnus drugelių plazdėjimas keičia atmosferos būseną ir gali sukelti naujus tornadus ar uraganus. Versle šis terminas naudojamas, kai dėl labai menko, bet neatsargaus judesio sugriūna kruopščiai paruošti ir apskaičiuoti grandioziniai planai).
Vienas ryškesnių pavyzdžių, kaip „gerinamos“ verslo sąlygos Lietuvoje – kai kurie pakeitimai naujajame Darbo kodekse. Pavyzdžiui, faktinis suminės darbo laiko apskaitos panaikinimas, nesvarbu, kad teoriškai ji ir išlieka. Po tokių korekcijų, kai darbo laiko apskaita apsiriboja tik 1 mėn. (vietoje buvusių 4) ir įvedamas koeficientas 1.5 už viršvalandinį darbą, šis apskaitos modelis nebetenka prasmės, o kas neturi prasmės – tas savaime pasmerktas išnykti.
Lietuvos politikai įkvėpimo ieško Baltarusijoje
Panašu, kad Lietuvos politikai, panorę pasiūlyti verslui liberalesnį darbo kodeksą, bet niekaip nesugebėję suvaldyti savo populistinių instinktų, tapo panašūs ne į Vakarų šalių politikus, bet į „batiušką“ Lukašenką, nes Baltarusija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, lenkianti Lietuvą pagal darbo santykių suvaržymą.
Įdomu, kokią atsakomybę populistai prisiims už tokius sprendimus, kaip suminės darbo apskaitos faktinis sunaikinimas ir dėl to sukeltas visiškas chaosas versle bei „drugelių“ efektas šalies ilgalaikėje perspektyvoje?
Kuris skaičius pažįstantis verslininkas norės formuoti viršvalandžius dirbančias pamainas ir taip didinti produkcijos savikainą 20-30 procentų dėl 50 procentų padidėjusio atlyginimo fondo? Juk Lietuvos gamintojai globalioje rinkoje turi konkuruoti su kitų šalių gamintojais, turinčiais kur kas geresnes sąlygas dėl mažesnių šalies mokesčių ir lankstesnių darbo santykių.
Lietuva juk ne Baltarusija ir „batiuška“ Lukašenka čia nepasirūpins, kad brangiais kaštais dėl nelanksčių darbo santykių pagaminti produktai būtų realizuojami vidaus rinkoje.
O aršioje tarptautinėje konkurencinėje kovoje svarbus kiekvienas centas, todėl bet kuris skaičiuoti mokantis verslininkas pigiau ir be problemų pagal savo receptus pasigamins trūkstamą produkcijos kiekį kaimyninėse šalyse, bet ne savo įmonėse su „viršvalandinėmis“ pamainomis.
Kita grupė labiausiai nukentėjusi nuo „drugelių efekto“, akivaizdu bus tie, kurie vyksta dirbti į kitus miestus, pavyzdžiui, iš provincijos miestelių atvyksta į sostinę ir pluša statybų ar paslaugų sektoriuose, norėdami neskaičiuojant darbo valandų kuo daugiau dirbti ir užsidirbti, o užsidirbę ilgesniam laikui grįžti namo.
Juk ne kiekvienas dėl brangių būsto kainų išgali su visa šeima persikelti gyventi į sostinę. Sostinėje dėl naujojo Darbo kodekso trukdžių vėl turės „marinuoti“ savo laiką trindamiesi po kokius nors alaus barus, užkandžiaudami „Estrellos“ traškučiais (deja, jau pagamintais nebe Lietuvoje), bet neturėdami galimybės to laiko praleisti darbo vietose ir didinti savo uždarbius.
Kantresnieji galbūt ir iškęs tokias valdžios išdaigas, tačiau nemaža dalis, tikėtina, paliks šį „nesąmonių laivą sostinėje “ ir grįš į savo provincijas gulėti ant pečiaus ir ramiai skaityti politikų pažadų knygeles apie nedarbo regionuose mažinimą.
Akivaizdu, tokia valdžios malonėmis, kaip jau tapo įprasta labiausiai pasidžiaugs Vingių Jonas, kuris žmonos su samčiu išvarytas į sostinę uždarbiauti, galės į namus grįžti aukštai pakelta galva ir pasakyti: „žinai, močia, labai norėjau tau atvežti pinigų, bet kažkoks kodeksas neleido“. Taip jau yra, kad gerieji dėdės ir tetos Seime visada pamalonina tuos kurie nori dirbti mažiau.
Smūgis geriems darbuotojams
Antras verslininkų pasirinkimas – nekeisti pamainų ir mokėti už papildomai skaičiuojamus viršvalandžius iš to paties atlyginimų fondo.
Didesnio smūgio motyvuotiems darbuotojams, kurie nori mokytis, gilinti žinias, kelti kvalifikaciją ir tuo būdu užsidirbti didesnį atlyginimą, sugalvoti negalima. Ir kam tas tobulėjimas, jei tą patį atlyginimą bus galima užsidirbti... dirbant viršvalandžius!
Nesvarbu, net koks darbo pobūdis, svarbu kuo daugiau prastumti darbo laiko darbovietėje. Dėl tokio įstatymo, kaip visada, galvą populistams nulenks Vingių Jonas, turėdamas galimybę tą patį darbą su visais nosies pakrapštymais ir pamiegojimais darbo vietoje atlikti per dvigubai ilgesnį laiką ir pasiimti premiją už viršvalandžius.
Tuo tarpu tie, kurie tikėjosi premijų už gerą ir efektyvų darbą, liks it musę kandę. Sakyčiau, „gerą“ darbo efektyvumo skatinimo būdą atrado populistai tuo metu, kai Europos Komisija mus baksnoja dėl žemo darbo efektyvumo šalyje.
Juolab, kad pasaulinio „Aon“ darbuotojų įsitraukimo tyrimo duomenimis Lietuvoje motyvuotieji darbuotojai tesudaro 47 proc., kai visame pasaulyje – 65 proc. Tai reiškia, kad didesnė dalis darbuotojų tiesiog ateina į darbą tam, kad kaip nors atsėdėti valandas, o atlyginimą ne užsidirbti, bet gauti.
Nenuostabu, kad kuriuos darbuotojus politikai labiau myli, tų ir daugėja – viskas pagal metafizikos dėsnius. Deja, jokie įstatymai nepavers vidinės motyvacijos dirbti neturinčio Vingių Jono Steve‘u Jobsu. Galimas tik atvirkštinis procesas, kai iššūkių ir ambicijų turėję jaunuoliai tokioje valstybės kuriamoje aplinkoje pavirs Vingių Jonais. Arba išvažiuos.
Žodžiu, kuo toliau – tuo giliau į socializmą, laidojant viltis dėl natūralaus ir ekonomine verte pagrįsto atlyginimų didėjimo, kurį lemtų darbo našumo ir efektyvumo didėjimas, darbuotojų aktyvus įsitraukimas į darbą ir vidinė motyvacija, bei jų didėjančių kompetencijų nauda.
Savas ligas gydysimės svetimomis tabletėmis?
O kad su Seimo socialistiniame flange sukauptu protu niekada nesukursime įstatymų, užtikrinančių verslo organizacijose progreso ir tvarkos, o ne chaosą su visais „drugelių“ efektais, rodo ir kitas pavyzdys.
Kaip čia pasakius... Juk kai kurios šalys, kaip Didžioji Britanija, Danija, Nyderlandai jau pereina prie tokių sutarčių. Bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia tai, kad Vakarų šalys neturi tokių problemų, kokias turi Lietuva. Toks socialistų įprotis (ar tik proto leista galimybė) visas šalies problemas spręsti ne savo autoriniais pasiūlymais, bet iš konteksto ištrauktais Vakarų šalių pavyzdžiais man primena senatvine demensija sergančios bobutės įprotį savo vidurių užkietėjimą gydytis kaimynės tabletėmis, mažinančiomis kraujospūdį. Juk kas tinka vienai valstybei, kitai gali būti net kenksminga...
Tokia situacija ir su kova prieš „nulines“ darbo sutartis. Kokias problemas Lietuvoje galėtų spręsti minėtos sutartys?
Visų pirma tą problemą, apie kurią garsiai nekalbama, bet ji ypatingai „pjauna“ verslo organizacijas. Mažai kam žinoma, tačiau padvigubinus nedarbingumo išmokas darbuotojų „sergamumas“ staiga padidėjo du ar net tris kartus! Kalbu apie tą sergamumą, kai pasinaudoję nedarbingumo pažymomis darbuotojai išeina „sirgti“ ne į ligonines, bet į savo daržus ar privačius ūkius.
O darbo vietos staiga ir neplanuotai lieka tuščios ištisoms savaitėms ar net mėnesiams. Kalbėti apie moralinę šio reikalo pusę valstybėje, kurios aukščiausiuose valdžios sluoksniuose amžinai vyksta visokiausi auksiniai skandalai (miltų, šaukštų ar tualetų), yra šiek tiek ankstoka.
Tuo tarpu nulinės sutartys priartintų šią problemą prie sprendimo: kol pastovūs darbuotojai „serga“ sodindami savo daržuose ridikėlius, į jų vietą padirbėti galėtų atvykti studentai, laisvesnio laiko suradę namų šeimininkės, patentininkai, galbūt pensininkai ar net dėl mažo darbo krūvio grašius gaunantys pedagogai.
Jaunimas neturi darbo? Tuoj duosime
Kita Lietuvos problema, kurios neturi Vakarų šalys ir kurią amortizuotų nulinės sutartys – tai studentų nedarbas. Čia tai tikras paradoksas – darbdaviai skundžiasi darbuotojų trūkumu, studentai – įsidarbinimo galimybių stoka, tačiau šioje situacijoje padaryti taip, kad visiems būtų gerai – ir verslui, ir studentams, ir valstybei trukdo... valstybėje išleisti darbo įstatymai.
Tuo tarpu verslo organizacijose dažnai atsiranda nepastovių ir nenumatytų darbų, kuriuos iškilus reikalui galėtų atlikti studentai, taip apsaugodami pastoviai dirbančius darbuotojus nuo trukdžių. Studentai dėl to užsidirbtų ne tik papildomas pajamas, bet ir turėtų puikią galimybę susipažinti su verslo virtuve, įgyti praktikos ir pabendrauti su stipriais, sėkmingais, verslą išmanančiais vadybininkais.
Tikėtina, kad po tokių bendravimų ne vienas pamatytų naujas galimybes savo laimę ir sėkmę kurti Lietuvoje, o ne užsieniuose.
Deja, po studentų protestų prieš liberalesnį Darbo kodeksą, tapo akivaizdu, kad socialistams studentai reikalingi ne kaip šalies progreso kūrėjai, bet tik kaip „patrankų mėsa“ kovose už amžiną išlikimą šiltose Seimo kėdėse ir organizuojant „pogromus“ prieš verslą. Koks „drugelio efektas“ laukia valstybės su tokia jaunimui priskirta „misija“, nesunku nuspėti.
Verslo organizacija ar rėksnių buveinė?
Po viešo paskelbimo, kad iš Lietuvos traukiasi „Coca Colos“ gamintoja, Lietuvos premjeras gūžtelėjo pečiais: „bet juk šį įmonė niekuo nesiskundė“. Tačiau verslas į Lietuvą eina ne tam, kad skųstųsi, mitinguotų, daužytų Seimo langus ar tampytų Gedimino prospektu karvių griaučius, kaip tai darė protestuojantys ūkininkai.
Verslas ateina tam, kad dirbtų. Ir kurtų tokias organizacijas, kurios skirtos norintiems dirbti ir užsidirbti, norintiems kurti, tobulėti ir vystyti savo kompetencijas.
Verslininkai mano, kad verslo organizacijos nėra pionierių stovyklos, kuriose visi jų nariai turi keltis ir gultis, t. y. ateiti ir išeiti iš darbo, pagal socialistų pučiamo trimito garsus. Verslininkai taip pat tiki, kad jų įmonės nėra protiškai atsilikusių žmonių internatai, ir jų nariai yra įgalūs tarpusavyje susitarti, kada ir kaip jiems geriau ir patogiau dirbti.
Ir labai norėtųsi, kad verslo įmonės pagal socialistų ir populistų pageidavimą netaptų socialinės globos įstaigomis, kur darbuotojų socialinis saugumas užtikrinamas besaikėmis pašalpomis, bet ne jų asmeninių kompetencijų vertės didėjimu.
Verslas taip pat pageidautų, kad politikai į jų įmones atvažinėtų ne tik nuotraukoms į „Facebooką“ pasidaryti, bet ir pasidomėti, kas iš tiesų įmonėse vyksta ir kokių ir kiek malkų jie priskaldo leisdami verslą varžančius ar net žlugdančius įstatymus, kurių ištakos pagrįstos ne verslo logika, o tik dėmesio ištroškusių ir apie verslą nieko neišmanančių Seimo rėksnių spaudimu.
Verslas labai norėtų, kad jų pagrindinė misija būtų kurti valstybei ekonominę vertę, o ne dirbti politikų reitingus aptarnaujančia kambarine.
Vietoj post scriptum
Lietuvoje vis labiau įsigalint valdžios ištroškusių socialistų ir populistų ideologiniams „pogromams“ prieš verslą, pasiūlymų, ką daryti tiesiog nebėra. Belieka tiks melstis, kad Seimo „drugeliai“ virpindami orą tokiais kliedesiais, kaip „Lietuvai nereikalingas ekonomikos konkurencingumas“, „progresiniai mokesčiai – demokratijos pagrindas“, „liberalesni darbo santykiai skatins emigraciją“, „naujasis darbo kodeksas skirtas vergvaldžiams“ ir pan., nesukeltų „drugelių efekto“ ir neišprovokuotų tornado, kuris vienu mostų nuneštų visas planuojamas užsienio investicijas, pagal kurias „pirmaujame“ pasaulio reitinguose.
Ir jei jau tornadas nunešė iš Lietuvos daug stiprių kompanijų, tai tegu nors svajonių nenuneša.