Tačiau kone visiems reikia to, ko reikėjo ir prieš tris dešimtmečius, t. y. lygybės ir brolybės. Šiandien iš visų valdžios užkaborių tik ir tegirdime: „Pagrindinis šalies tikslas – pajamų nelygybės mažinimas, didžiausia šalies problema – pajamų nelygybė, lietuvaičiai emigruoja dėl pajamų nelygybės, verslininkai per mažai dalinasi ir didina pajamų nelygybę... ir t. t.“
Žodžiu, Spalio socialistinės revoliucijos šimtmečio minėjimo išvakarėse visiems, tarsi mirštančiajam deguonies, prireikė pajamų lygybės ir brolybės. Arba dar geriau – socializmo. Jei ne bolševikinio, tai nors Skandinaviško.
Apie kapitalo svarbą kapitalizmo santvarkos keliu pasukusioje Lietuvoje beveik neužsimenama. Išskyrus kelis naujosios vyriausybės narių atodūsius, kad šalia tautinių kostiumų visai neblogai atrodytų ir bent vienas kitas papildomas užsienio investuotojas.
O paruošiamieji darbai jau vyksta. Mat dėl lygybės, brolybės idėjų smulkieji verslininkai bei kūrinių autoriai buvo nuskalpuoti naujais mokesčiais, o eilėje jau laukia tie, kurie uždirba daugiau nei 20000 Eur per metus, mat socialdemokratas Andrius Palionis užregistravo naują progresinių mokesčių įstatymą.
Tiesa, naujoji vyriausybė, atlikusi progresinių mokesčių „rebrandingą“ ir pavadinusi juos solidarumo, atidėjo jų svarstymą vėlesniam laikotarpiui.
Todėl šį kartą – apie lygybę, brolybę, solidarumą ir skandinaviškąjį socializmą.
Skandinavija ar Bangladešas – nesvarbu. Svarbu lygybė.
Apie tai, kad pajamų nelygybės koeficientas GINI of income tėra kontroversiškas, reliatyvus ir realybės neatspindintis dydis, prirašyta daugybė analitinių straipsnių. Kaip teigė ekonomistas Thom Garret, šis koeficientas nieko bendro neturi nei su šalies, nei su jos gyventojų gerove, o pagrindinė jo funkcija – aptarnauti šalių populistinius judėjimus.
Pavyzdžiui, tiek Šveicarija, tiek Bangladešas turi vienodą pajamų nelygybės GINI of income koeficientą – 0,31. Tačiau Šveicarijoje gyventojai dalinasi didžiausius pasaulyje atlyginimus ir korporacijų pelnus, o Bangladeše – tik ryžių saujas. Tuo tarpu Singapūro, kuris pasižymi didžiausia pajamų nelygybe pasaulyje, varguoliai atrodo tarsi milijardieriai bilai geitsai, palyginus su Lietuvos varguoliais.
Šis koeficientas taip pat neturi jokio ryšio su šalies atlyginimų dydžiu. Yra daugybė skaičiavimų ir tyrimų, aiškiai parodančių, kad tiek šalies ekonominė gerovė, tiek ir visų jos gyventojų atlyginimo dydis labiausia koreliuoja su šalies viduje sukauptu kapitalo dydžiu, ir visiškai nepriklauso, kaip tas kapitalas pasiskirstęs tarp visuomenės grupių.
1 lentelėje parodyta, koks turto kiekis tenka vienam gyventojui turtingiausiose pasaulio šalyse. Šios šalys pasižymi labai skirtingais pajamų nelygybės koeficientais, bet į jas visas, dėl didelių atlyginimų ir visų kitų gerovės naudų, žmonės veržiasi gyventi, ir niekas iš ten neemigruoja.
Kapitalizmas be kapitalo, bet su lygybe ir brolybe
Ekonomikos tyrėjas Alan Shipman savo knygoje „Capitalism without Capital. Accounting for the crash“ teigia, kad ekonomiškai klestinčios šalys bus tik tos, kurių vadovai supras, kad ne turtingiems žmonėms reikia kapitalo, bet kapitalui reikia turtingų žmonių. Aiškindamas, kodėl Zambijos gyventojas, būdamas tiek pat įgudęs ir dirbdamas taip pat intensyviai, uždirba kelis kartus mažiau nei jo „ekvivalentas“ Londone, A. Shipman teigia: „Londone yra kur kas stipresnis finansinio ir socialinio kapitalo, kuriuo dirbdamas naudojasi londonietis, įsitvirtinimas. Ir tik papildomas kapitalas kiekvienoje šalyje generuoja papildomas gyventojų pajamas.“
A. Shipman visiems svieto lygintojams, kaip kokiems ant puoduko sėdintiems darželinukams, labai vaizdžiai paaiškina svarbiausią kapitalizmo santvarkos simbiozę – tai kapitalo dydžio ir atlyginimų ryšį: „Geram mechanikui reikalingos modernios dirbtuvės, tuo tarpu griovių kasėjui užtenka tik kastuvo. Geram finansininkui reikalingas modernus kompiuteris, tuo tarpu paprastam buhalteriui užtenka medinių skaičiuotuvų.“ Akivaizdu, kad ir Lietuvoje, norint, kad darbuotojai užsidirbtų didelius atlyginimus, reikalingos modernios technologijos, našiai dirbantys įrengimai ir pan. T. y., reikalingas kapitalas, ir to kapitalo tiekėjai – kapitalistai.
1 lentelėje parodyta, kad, tarkim, Švedijoje ar JK kapitalo kiekis vienam gyventojui yra apie 14 kartų didesnis nei Lietuvoje. Tačiau atlyginimai tose šalyse tėra didesni tik maždaug 4 kartus. Todėl, atmetus visas palyginimo paklaidas, sunku būtų paneigti teiginį, kad Lietuvos kapitalistai atlyginimais su darbuotojais dalinasi bent jau dvigubai intensyviau nei Švedijos ar JK, mat vakariečių kapitalistai pagrindinį dėmesį skiria ne dalinimuisi, bet pelno reinvesticijoms, kurios labai reikalingos tiek savų įmonių, tiek visos šalies konkurencingumo didinimui globalinėse rinkose. O dideli atlyginimai tose šalyse yra kapitalo sukurtos papildomos vertės rezultatas.
Tuo tarpu Lietuvoje atlyginimai didėja ne dėl papildomos vertės, bet „iš oro“, vejantis bėgančius į užsienį darbuotojus. Tai labiau primena automobilio važiavimą 200 km/h greičiu, įjungus tik pirmą pavarą. Turbūt nesunku nuspėti, kas atsitinka automobiliui nuo tokio vairavimo. Jis tiesiog subyra. Panaši situacija ir su lietuviškuoju kapitalu, kuris tampa panašus į išsunktą citriną, bet ne į šalies konkurencingumo instrumentą. Jei pasidairytume po vakarų šalių pramonės įmones, tai pamatytume ten naujausias ir nuolat atsinaujinančias technologijas, modernias verslo valdymo programas. Tuo tarpu Lietuvos įmonėse atrasime ne tik kiaurus stogus, aptrupėjusias sienas, bet ir kone pokario laikų įrengimus, kurie kuria darbo vietas labiau remonto brigadoms nei eksportui reikalingos produkcijos gamintojams.
Bet tai nesudaro jokių kliūčių svieto lygintojams įtikinėti visuomenę, kad ir su tokiu kapitalu galima uždirbti švediškus atlyginimus ir sukurti skandinavišką socializmą.
Kas užtars „vargšą“ Bilą Geitsą?
O visiems jau trečią dešimtmetį, tarsi kokio Godo skandinaviško socializmo ir pajamų lygybės belaukiantiems tautiečiams, pateiksiu keletą „vakaro skaitinių“. Kad laukimas neprailgtų...
Pajamų nelygybės koeficientas GINI of income skaičiuojamas vertinant šalies namų ūkio disponuojamas pajamas (išlaidas), kurios skirtos vartojimui. Tai gali būti ir atlyginimai, self-employment pajamos, taip pat ir kapitalo pajamos (palūkanos, dividendai, pajamos už nuomą ir pan.) – be kapitalo prieaugio.
Tuo tarpu turto nelygybės koeficientas GINI of wealth skaičiuojamas vertinant šalies gyventojų valdomą turtą, kuris jau yra sukauptas ir kaupiamas toliau. Jį sudaro vertybiniai popieriai, indėliai bankuose, investicijos į įvairius fondus ir pan.
Jeigu pažvelgtume, kaip Lietuva kitų pasaulio šalių kontekste atrodo pagal kur kas tikresnį rodiklį GINI of wealth, t. y. turto nelygybę, akivaizdu, kad kreiserio „Aurora“ patrankas pirmiausia reiktų tempti ne į Lietuvą, bet į skandinavų žemes.
Svieto lygintojams – kelialapiai į JAV ir Švediją
Ekonominis tyrimas „ALLIANZ Global Wealth report 2015“ (1 ir 2 diagramos) parodė, kad Lietuva pagal turto nelygybės koeficientą GINI of wealth ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių kontekste atrodo gana kukliai (GINI 63.74).
Tuo tarpu skandinaviško socializmo etalonas Švedija pagal turto nelygybę užima „garbingą“ antrą vietą pasaulyje po JAV. GINI of wealth Švedijoje siekia net 79.90. Be to, ši valstybė pirmauja pagal turto nelygybės didėjimo greitį, mat 2000-2014 metų laikotarpiu Švedijoje turto nelygybė augo greičiausiai pasaulyje. Suomijoje turto nelygybė taip pat didesnė nei Lietuvoje (GINI 64.47). Norvegijoje šis koeficientas mažesnis nei Lietuvos (56.80), tačiau Norvegija yra tarp tų šalių, kuriose turto nelygybė per pastaruosius 14 metų augo sparčiausiai.
Kaip matome 1 ir 2 diagramose, turto nelygybė per pastaruosius 14 metų didėjo beveik visose išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose Vakarų valstybėse. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir daugelyje rytų Europos bei postsovietinio bloko šalių (išskyrus Estiją ir Kazachstaną), turto nelygybė mažėjo. Čia nesunkiai galima įžvelgti koreliaciją, kad šalys, į kurias labiau plaukia investicijos ir technologinė pažanga, pasižymi didėjančia turto nelygybe.
Tyrimas neatskleidė, kodėl Lietuvoje mažėja turto nelygybė, bet, drįsčiau įtarti, kad tai gali būti dėl dviejų priežasčių: 1) arba stambusis Lietuvos kapitalas dėl per didelių mokesčių, verslo suvaržymų, technologinės pažangos stabdymo ir didėjančių atlyginimų vaikymosi nieko nebeuždirba, lyginant su Vakarų šalyse esančiu kapitalu, arba 2) nelaukdamas kreiserio „Aurora“ patrankos šūvio, tiesiog emigruoja iš Lietuvos į saugesnes ir pelningesnes savo veiklai šalis.
Šis tyrimas dar kartą patvirtina faktą, kad jokie pajamų ar turto nelygybės koeficientai neturi įtakos šalies gyventojų finansinei gerovei, mat tiek Lietuva, tiek turtingiausia pasaulio šalis Šveicarija pasižymi identiška turto nelygybe, tačiau lietuviams, norint uždirbti šveicariškus atlyginimus ar kapitalo pajamas, tikėtina, dar teks išgyventi bent po kelias reinkarnacijas.
Kaip minėjo šio tyrimo autoriai, turto nelygybės rodikliai Švedijoje visiškai paneigia jos Folkhemmet gerovės modelio mitą. Neabejotina, kad šie rodikliai paneigia ir Lietuvos svieto lygintojų kuriamus mitus apie skandinaviškąjį socializmą ir apie tai, kaip darbdaviai neva labai draugiškai dalinasi savo pelnu su darbuotojais.
Kaip matome iš tyrimo rezultatų, Lietuvos darbdaviai kur kas labiau dalinasi (nėra tikslių duomenų su kuo labiau – su darbuotojais ar su valstybe), nei skandinavų darbdaviai, kurie savo pelnus sėkmingai kaupia finansiniame turte ir neskuba su niekuo dalintis, nes pelnas ten labiau ne skirstomas, bet reinvestuojamas, kadangi pagrindinė pelno misija – ne būti kuo greičiau padalintam, bet panaudotam tolesniam kapitalo įtvirtinimui, įmonių konkurencingumo didinimui bei šalies ekonominio saugumo sustiprinimui.
Savo ruožtu norėtųsi užduoti dar vieną klausimą svieto lygintojams atstovaujantiems ekonomistams: jei Lietuva ir Estija turi vienodą BVP rodiklį vienam gyventojui, o Estijoje darbdaviai kur kas labiau dalinasi pelnu su darbuotojais (mat ten atlyginimai didesni), tai kodėl Estijoje turto nelygybė didėja, o Lietuvoje mažėja?
Manau, šis atsakymas būtų nebloga pradžia pamąstymams, kuo valstybės ekonomika skiriasi nuo kolūkio buhalterijos, pagal kurią iki šiol vis dar formuojami Lietuvos ekonominiai pasirinkimai.
Lietuvoje – proletariato hegemonas?
Kito ekonominio tyrimo „ALLIANZ Global Wealth Report 2016“ rezultatai parodė, kokia šalies turto dalis atitenka viduriniosios klasės atstovams. Kaip matome 3 diagramoje, Lietuvoje vidurinioji klasė šiuo atžvilgiu taip pat atrodo visai neblogai, mat jai atitenkančio viso šalyje sukaupto turto „pyrago“ dalis yra gerokai didesnė nei Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir kt. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvos viduriniąja klase vadinama ta klasė, kuri ekonomiškai stipriose valstybėse vadinama varguoliais.
1 ir 3 diagramos aiškiai parodo, kad visose ekonomiškai stipriose valstybėse ir, visų pirma, Švedijoje, didžiausioji turto dalis sukaupta santykinai nedidelės grupės turtingiausiųjų žmonių rankose. Tuo tarpu Lietuvoje – atvirkščiai – silpna ne tik vidurinioji klasė, bet nyksta ar emigruoja ir turtingoji klasė.
Atrodytų Lietuvos socialistai sėkmingai žengia savo užsibrėžtų tikslų link, kai šalis tampa kur kas palankesnė vieta ne kapitalo, bet proletariato hegemono įsitvirtinimui. Gal tai ir nėra blogai, ypač kai tas hegemonas turi labai gražias svajones.
Jam reikia ir didelių atlyginimų, ir didžiulių socialinių garantijų, ir ilgų atostogų, ir didelių išeitinių pašalpų. Jam reikia ir kaimo mokyklų, ir bibliotekų, ir trinkelėmis išklotų kaimo šaligatvių. Jam reikia ir modernių stadionų, kurie būtų pastatomi ne tada, kai šalis pritraukia 200 mln. investicijų, bet tada – kai jos išspiriamos lauk iš Lietuvos.
Priešingu atveju teks kurti kapitalizmą be kapitalo. Tik klausimas, kur su tokiu, Marijos žemėje gimusiu ekonominiu šedevru greičiau pateksime: ar į skandinavišką socializmą, ar tiesiai į Bangladešą? Apie šias alternatyvas – jau kituose straipsniuose.