Kai kurie verslininkai, ūkininkai ar vertingesnio turto valdytojai jau laukia naujo mokesčių vėzdo, trenksiančio į tarpuakį.
Nykstanti vidurinioji klasė tradiciškai liko „nobodies“ pozicijoje. Padidėsiančiomis pajamomis džiaugiasi patys vargingiausieji. Premjeras visą šį „reikalą“ vadina „mokesčių nedidinimu“ ir džiaugiasi socialinio teisingumo įtvirtinimu.
O Seimo narių ramybės angelas sargas T. Tomilinas bando pasirūpinti, kad būtų užblokuota bet kokia LLRI į Seimą siunčiama informacija, kad neduokdie kokia nors mokesčių pertvarkos kritika nepasiektų savo protingumu besigėrinčių Seimo narių.
Pavyzdžiui, apie tai, kad pagal TUI ir šalies viduje esančio kapitalo kiekį, tenkantį vienam gyventojui, esame pačioje ES uodegoje. Apie tai, kad pagal produktyviųjų investicijų kiekį ir BVP santykį taip pat esame toje pačioje ES uodegoje.
Apie tai, kad nuo Vakarų Europos pagal rizikos kapitalo ir BVP santykį atsiliekame net 10 kartų. Apie tai, kad turime labiausiai pasaulyje apmokestintą darbo jėgą.
Apie tai, kad 2/3 smulkaus ir vidutinio verslo įmonių dėl didėjančių atlyginimų ir verslo suvaržymų nebeplanuoja verslo plėtros, o tai reiškia prasidedančią Lietuvos verslo degradaciją.
Apie tai, kad 40 proc. Lietuvos verslo įmonių dirba nuostolingai. Apie tai, kad IMD pasauliniame konkurencijos reitinge Lietuva šiemet nusmuko iš 30 į 33 vietą.
Būtų gerai, kad ši grėsminga Lietuvai informacija nedrumstų ramybės tautos išrinktiesiems, manantiems, kad visai valstybei valdyti užtenka tik dviejų statistinių lentelių:
Pirmoji lentelė yra „Eurostat“ statistika, nusakanti, kad Lietuvos pajamų nelygybės koeficientas GINI didesnis nei ES vidurkis.
Antroji lentelė yra PSO statistika, nusakanti, kad kiekvienas lietuvis per metus išmaukia 18 litrų alkoholio. Šia lentele prieš tautos sąžinę mojuoja svieto blaivintojai, teigdami, kad didžiausia Lietuvos problema yra alkoholizmas. Ir kad tie, kurie gurkšnoja alų ar vyną lauko kavinėse ir teatruose, trukdo išsiblaivyti tiems, kurie maukia kaukolinį patvoriuose. Ši lentelė byloja apie tai, kad esame pati neblaiviausia tauta pasaulyje.
Būtent šios dvi statistinės lentelės pasitarnavo politikams tarsi kelrodė žvaigždė, parodanti, kuo jie galėtų užsiimti tyčia ar netyčia papuolę į valdžios viršūnes, nes, norint pagerinti kitus ekonominius rodiklius, reiktų proto, idėjų, strateginio mąstymo ir, žinoma, atsakomybės.
O juk nei svieto lyginimui, nei blaivinimui visos šios kompetencijos nėra būtinos. Užtenka tik susiskaičiuoti, ką iš ko atimti ir ką kur uždrausti.
Mažiname nelygybę, antsvorį ir kepenų cirozes
O skaičiavimų kartais pasitaiko tikrai įdomių. Pavyzdžiui, svieto blaivintojas R. Karbauskis vienoje TV laidoje, kalbėdamas apie alkoholio draudimus, pareiškė: „Man svarbiau, kad nuo kepenų cirozės nemirs bent vienas žmogus, nei subankrutuos koks nors verslininkas.“
Supratome, kad „Doing Business“ pasaulio reitinguose turėsime įrašyti dar vieną rodiklį – šalies cirozių skaičių, nuo kurio priklauso verslo bankrotų tikimybė.
Cirozių savininkai turi puikią galimybę pakelti jei ne šampano taurę, tai bent jau bambalį alaus už tai, kad net pats valdančiosios partijos lyderis patvirtino, jog už jų cirozes atsakingas ne jų gyvenimo būdas, bet lauko kavinių savininkai ar muzikos festivalių organizatoriai.
O štai naujasis svieto lygintojų lyderis – į europarlamentaro kėdę pretenduojantis V. Mazuronis – pastebėjo, kad tiesiog būtina įvesti progresinius mokesčius pajamų nelygybei mažinti, mat jis turi tyrimų duomenis, kad „šalyse, kuriose didelė turtinė nelygybė, žmonės dažniau turi antsvorio, serga psichinėmis ligomis..., dažniau gimdo nepilnametės...“. Žodžiu, visi dietologai gali eiti ilsėtis, mat Lietuvoje antsvoris bus gydomas... progresiniais mokesčiais.
Kadangi po valstietiškų reformų mokesčių progresyvumas bus gerokai padidintas, iš p. Mazuronio būstinės lauksime duomenų apie tautiečių svorio mažėjimą.
Šakėmis ant vandens parašyta statistika
Kad PSO statistiniai rodikliai yra tik šakėmis ant vandens rašyti, kalba daug ekspertų.
Todėl šį kartą plačiau – apie pajamų nelygybės rodiklį GINI, kurį, kaip pagrindą visos šalies ekonomikai strateguiti, naudoja valstiečiai ir kuris yra ne ką mažiau iškreiptas nei suvartojamo alkoholio kiekiai.
Kaip teigė ekonomistas Thomas Garret'as, GINI koeficientas yra reliatyvus, o ne absoliutus dydis ir jo interpretacijos yra labai kontraversiškos.
GINI koeficientas nieko bendro neturi su šalies gerove. Nes, pavyzdžiui, tiek Šveicarija, tiek Bangladešas turi vienodą GINI – 031.
EBPO atliktas tyrimas „Economic policy reforms 2012. Going for Growth“ atskleidė, kad GINI indeksas priklauso ne tik nuo konkrečių pajamų, bet nuo daugelio šalutinių veiksnių:
1. Kiek žmonių dirba visą darbo laiką, o kiek – ne visą.
2. Koks nedarbo lygis šalyje.
3. Kokia šalies demografinė situacija, t. y., kiek šalyje vaikų ir kiek pensininkų.
4. Kiek žmonių priklauso save įdarbinančių (self – employment) grupei ir kiek gauna kapitalo pajamų.
5. Kokia namų ūkio struktūra – pavyzdžiui, jei įmonės direktorius bus susituokęs su bedarbe žmona, tai ši santuoka mažins šalies pajamų nelygybės indeksą. Beje, Vakarų šalyse dėl palankesnės mokesčių politikos kur kas daugiau šeimų, kuriose dirba tik vienas sutuoktinis, – jau vien tai mažina GINI indeksą.
Dar pridurčiau – o kur neapskaitomos ekonomikos dalis? Juk Lietuvoje vos ne trečdalis pajamų į namų ūkius suplaukia iš šešėlio, kurio niekas neįtraukia į GINI indekso skaičiavimą. Labai jau „teisinga“ lygintis su ES šalimis, kuriose šešėlis beveik neegzistuoja.
„Nevertos dėmesio“ pajamos
Visose EBPO (OECD) šalyse, skaičiuojant pajamų nelygybės koeficientus, įvertinamos ne tik pajamos grynaisiais pinigais „į rankas“, bet ir „pajamos natūra“ (Benefits in kind).
Tai pajamos, kurias kiekviena žmonių grupė gauna įvairiomis švietimo, socialinėmis, medicinos paslaugomis, įvairiapuse valstybės teikiama pagalba.
Tai ir neapmokestinamas pajamų dydis, šildymo, vaistų kompensacijos ir pan. Visos šios „pajamos natūra“ EBPO šalyse yra įtraukiamos į apskaitą ir vertinamos skaičiuojant tikruosius pajamų nelygybės koeficientus. (Žr. diagramoje).
Žinant, kaip Lietuvoje veikia „Sodros“, medicinos, įvairių socialinių paslaugų, švietimo sistemos, nesunku būtų nuspėti, kad, įvertinus Benefits in kind skaičius, Lietuvoje pajamų nelygybė taptų viena mažiausių Europoje.
Keletas „pajamų natūra“ pavyzdžių, kurių „nepastebi“ jokie svieto lygintojai ir blaivintojai:
1. Tiek Sodra, tiek PSD fondas veikia kolūkinės santvarkos principais. Absoliučiai visi – ir milijonus, ir centus į tuos fondus mokantys piliečiai gauna absoliučiai lygias medicinos paslaugas ir beveik panašias pensijas.
Tiesa, turtingesni Lietuvos piliečiai apskritai valstybinėmis gydymo įstaigų paslaugomis beveik nesinaudoja, todėl visi jų sumokėti mokesčiai sėkmingai panaudojami kepenų cirozėms gydyti.
Tačiau svieto lygintojų buhalterijoje šios „pajamos natūra“ nėra įtraukiamos į apskaitą.
2. Grandiozinės vaikų teisių apsaugos struktūros ir socialinių darbuotojų išlaikymas, kurie tiesiogine prasme dirba „auklėmis“ asocialiose šeimose – perka vaikams maistą, drabužius, kiekvieną dieną lankosi girtaujančių tėvų namuose, neretai ne savo noru „sudalyvauja“ sutuoktinių muštynėse.
Pasekti Norvegijos pavyzdžiu ir paimti vaikus iš tokių šeimų mums neleidžia krikščioniškas gailestingumas.
Todėl plačia širdimi skiriame dešimtis milijonų tokioms šeimoms prižiūrėti, o paskui dar prisiimame atsakomybę už fiziškai ar psichiškai sužalotus vaikus.
Jeigu šių tarnybų patiriamas išlaidas pagal EBPO metodiką konvertuotume kaip „pajamas natūra“ kiekvienai asocialiai šeimai, tai paaiškėtų, kad daugiausia uždirba ne IT specialistai, bet savo vaikus žalojantys „namų ūkiai“.
3. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, Lietuvoje smurto kaštai kasmet sudaro apie 600 mln. eurų.
Budintys policijos ekipažai, smurto aukų gydymas, krizių centrai, socialinių darbuotojų etatai – visa tai šimtai milijonų ir jie tiesiog skiriami smurtautojų gyvenimo būdui palaikyti.
Štai pagalbos vienai smurtautojo aukai išlaidos per mėnesį sudaro apie 400 eur. Konvertuodami šias išlaidas, kaip smurtautojų „pajamas natūra“, gauname, kad lengviausia Lietuvoje uždirbti laužant aplinkiniams kaulus ir puošiant juos mėlynėmis.
4. Naujoji vyriausybė nusprendė, kad kiekvienas nakvynės namų gyventojas privalės turėti savo „personalinį“ socialinį darbuotoją arba, vadinant modernesne terminologija, savo asmeninio gyvenimo vadybininką. Apie tokią pagalbą ir nemokamas aukles arba „pajamas natūra“ tvarkingos, vaikus auginančios mamos galės tik pasvajoti.
5. Vaikų socializacijos centre „Šervėna“ vieną vaiką prižiūri 47 darbuotojai. Tai reiškia, kad vienas vaikas per mėnesį gauna maždaug 40 tūkst. „pajamų natūra“. Apie tokią valstybės dotaciją savo talentams ugdyti gabūs ir talentingi vaikai nedrįstų net ir sapne susapnuoti.
6. Didžiulės darbo biržos struktūros išlaikymas, kuri skirta rūpintis amžinaisiais bedarbiais, dešimtmečius juo tampant po visokiausius kursus ir seminarus, nors šalyje yra apie 14000 laisvų darbo vietų ir darbdaviai tuos darbuotojus mielai pasiruoštų nemokamai, jeigu tik tie piliečiai būtų nusiteikę dirbti.
Štai 2016 metais bedarbiams mokyti arba „aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms“ buvo skirta 67 mln. eurų.
Šiais pinigais pasinaudojo 55 tūkst. bedarbių. Tai reiškia, kad kiekvienas bedarbis per metus gavo „pajamų natūra“ apie 1220 eurų, neskaitant šio malonumo įgyvendinimo kaštų. Akivaizdu, kad Darbo biržą galima vadinti pačia prabangiausia Lietuvos švietimo sistemos dalimi.
7. Prabangus valstybės turtas, skirtas eksministrės Pitrėnienės draugių anužienių asmeniniam naudojimui.
Sunku būtų suskaičiuoti, kam turėtų būti priskaitytos „pajamos natūra“ už gyvenimą prabangiame, ant Kuršių marių kranto pastatytame, „studentų bendrabutyje“, kuriame vargu ar kas matė gyvenančius ir bulves kepančius studentus.
Tačiau tokių „pajamų natūra“ niekada negaus nei studentai, nei įmonių darbuotojai, norintys pasitobulinti kvalifikaciją, kad galėtų užsidirbti didesnius atlyginimus.
Svaigstame apie aukštųjų technologijų investicijų pritraukimą į Lietuvą, tačiau labai įdomu, su kokiu intelektu tas investicijas prižiūrėsime? Ar su tuo, kuris dešimtmečius registruotas darbo biržoje, ar su tuo, kuris gyvena nakvynės namuose? O gal su tuo, kuris anužienių mokymo centruose gauna diplomus net nevaikščiojęs į paskaitas?
8. Kaimo bibliotekos, mokyklos, kultūros rūmai, sporto aikštynai kažkodėl telkiasi ne apie tuos, kurie sumoka daugiausia mokesčių ar nori skaityti knygas.
Štai atokiame Kėdainių rajono kaimelyje, kuriame gyvena 300 žmonių, nemaža dalis iš jų – asocialių ir gaunančių pašalpas, atidarytas naujutėlaitis daugiafunkcis centras, turintis 400 vietų koncertų salę.
Solidžios investicijos, solidūs išlaikymo kaštai – tokių investicijų pripumpuoti visi tuštėjantys kaimai, o tai leidžia mums didžiuotis, kad išlaidos kultūrai Lietuvoje, skaičiuojant nuo BVP, beveik dvigubai viršija ES vidurkį. Nesunku nuspėti – jei šias išlaidas kultūrai sumažintume iki ES vidurkio ir pinigus bedarbiams atiduotume ne koncertų salėmis, t. y. „pajamomis natūra“, o bent jau pašalpomis, tai pajamų nelygybė gerokai priartėtų prie ES rodiklių.
Pajamos natūra ir milijonieriai svieto lygintojai
Tačiau Lietuvoje pajamų nelygybės koeficientai, naudojant EBPO šalių metodiką, neskaičiuojami. Nenuostabu, nes valdininkai tokios metodikos turėtų bijoti kaip velnias kryžiaus.
Mat pagal ją būtų galima suskaičiuoti ir jų pačių „pajamas natūra“. Ir tai būtų toli gražu ne kanceliarinės išlaidos.
Pagal šią metodiką būtų galima suskaičiuoti, kiek kiekvienas valdininkas gauna „pajamų natūra“ važinėdamas į jokios naudos valstybei neduodančias egzotines komandiruotes, kurdamas butaforines darbo vietas savo draugams ir giminėms valstybinėse įmonėse, naudodamas administracinius resursus bei valstybės dotacijas norėdamas įsitvirtinti partinėse struktūrose. Pavyzdžiui, valstybė kasmet partijoms finansuoti skiria apie 5 mln. Eur.
Vertinant tai, kad pagrindinė šių pinigų „funkcija“ – padėti kuo daugiau kiekvienai partijai savo narių prastumti į Seimą, pagal EBPO metodiką galima būtų suskaičiuoti, kad kiekvienas Seimo narys (išskyrus nepartinius) kasmet gauna po 50 tūkst. „pajamų natūra“.
Remiantis šia metodika, būtų galima suskaičiuoti, kokias „pajamas natūra“ kiekvienas valdininkas gauna už savo žioplumą ar nekompetencijas. Pavyzdžiui, ištaškytus 40 milijonų eurų e-sveikatos sistemai, kuri beveik neveikia, pagal EBPO metodiką galėtume konvertuoti į beveik visų buvusių sveikatos ministrų „pajamas natūra“, kaip premiją už žioplumą ir neatsakomybę.
Pagal šią metodiką būtų galima apskaičiuoti, ir kokią asmeninę naudą kiekvienas politikas gauna iš milijardinio VIP (valstybės investicijų programos) fondo, kurio panaudojimas kelia siaubą net valstybės kontrolei. Mat šio fondo lėšos skirstomos nesilaikant jokių kriterijų, neskaičiuojant būsimos ekonominės ar socialinės naudos, lėšos skiriamos tiems projektams, kurie surenka mažiau balų, o atmetami geriau įvertinti projektai. Nesunku nuspėti, kad finansavimo pirmumas teikiamas pagal tai, kur koks politikas turi laimėti rinkimus, panaudojęs VIP lėšas savo „gerojo caro“ įvaizdžiui prieš rinkėjus formuoti.
Taip politikai savo rinkėjams „dovanoja“ daugiafunkcius centrus, sporto aikštynus, baseinus, kurie, anot valstybės kontrolės, nutolę nepagrįstai mažu 6–15 km atstumu. Kai kas „dovanoja“ turgų, kai kas – mokyklų renovacijas.
Nors ir keista, tačiau rankų kaišiojimo į valstybės biudžetą procese aktyviausiai reiškiasi svieto lygintojai ir kovotojai už teisybę. Pavyzdžiui, A. Sysas iš Švietimo ir mokslo ministerijos „savo“, t. y. Šeškinės mokyklai, prašė 300 000 eurų, nuo jo neatsiliko ir Mazuronio partiečiai. Ir visos lygybės ir brolybės vertybės kaipmat baigdavosi, kai tik reikėdavo „išmušti“ iš valstybės lėšų, norint sužibėti prieš savo rinkėjus.
Jeigu šias išlaidas pagal EBPO metodiką konvertuotume kaip politikų „pajamas natūra“, naudojamas savo rinkėjams pamaloninti, tai reiktų stipriai koreguoti milijonierių sąrašą, mat jų gretose atsidurtų ne vienas ilgametis Seimo svieto lygintojas.
Prarasta nauda – tai ne pinigai?
O jeigu Lietuvos ekonomika būtu valdoma pagal moderniosios vadybos principus, naudojant „cost management“ programas, kaip, pavyzdžiui, yra Singapūre, tai būtų suskaičiuoti ir tokie dydžiai kaip alternatyvieji kaštai (opportunity cost).
Oportunity cost – tai vadinama „prarasta nauda“ arba tie pinigai, kuriuos valstybė galėtų uždirbti, bet neuždirba dėl tam tikros grupės interesų.
1. Galima būtų suskaičiuoti, kiek alternatyviųjų kaštų patirs valstybė dėl svieto blaivintojus kankinačių pseudoidėjų įgyvendinimo, pavyzdžiui:
- kiek ekonominių nuostolių patirs verslas, alaus pramonė, o taip pat ir valstybės biudžetas;
- kiek padidės alkoholio kontrabandos srautai ir nelegali alkoholio gamyba ir prekyba;
- kiek padidėjusiais Lietuvos pirkėjų srautais maitinsime kaimyninių šalių ekonomikas;
- kiek reikės papildomų lėšų, norint gydyti žmones, apsinuodijusius alkoholio surogatais, nekalbant jau apie nelaimėlių patiriamas fizines kančias
- kaip nukentės Lietuvos įvaizdis – juk muzikos festivaliuose į gardus suvarę alaus atsigerti užsimaniusius turistus, turėsime paaiškinti ir šio „paranormalaus“ reiškinio priežastį. Tai yra prisipažinti, kad šiuo metu visi priverstinai gydomės nuo alkoholizmo pagal psichiatro ministro sudarytą programą.
2. Taip pat būtų galima suskaičiuoti, kokius alternatyviuosius kaštus patiria Lietuvos valstybė dėl svieto lygintojų bolševikinių šūkių, kad Lietuvoje nieko daugiau nereikia, tik pajamų lygybės ir brolybės. Pavyzdžiui:
-kiek užsienio investuotojų aplenkė Lietuvą ir nukreipė savo investicijas į kapitalui palankesnes šalis; - kiek Lietuvos įmonių savo filialus ir „Head office“ įkūrė kitose šalyse ir, pirmiausia, Estijoje;
- kiek Lietuvos pasiturinčių žmonių tapo kitų šalių rezidentais;
- kiek Lietuvos kapitalo atsidūrė „ofšoruose“;
- kiek šis neobolševizmas išbaidė iš Lietuvos ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojų, be kurių neįmanomos jokios aukštųjų technologijų investicijos.
Praradimai milijardiniai – tiek mes sumokame už tai, kad pasiduodame valdžios ištroškusių svieto lygintojų įtikinėjimams, jog, pakoregavus vieną statistinę lentelę, tapsime ir turtingesni, ir laimingesni.
Jeigu Lietuvos finansų apskaitoje būtų vertinami „Benefit in kind“ ir „Opportunity cost“ dydžiai, tai pirmiausia sužinotume, kad daugiausia Lietuvoje uždirba veltėdžiai, smurtautojai, blaivybės šaukliai, partinių struktūrų „kertiniai asmenys“, o svieto lygintojų pajamos viršija net paties Bilo Geitso uždarbius.
Pajamų lygybė bus, o kur atsakomybės lygybė?
O kol nelabai finansiškai raštinga Lietuvos visuomenė „linksminasi“ skaičiuodama, kuris vištas auginantis ūkininkas sumoka per mažai mokesčių, kiek antsvorio galima numesti pritaikius progresinius mokesčius ir, kol aukščiausi šalies vadovai savo susitikimuose sprendžia, kokiame maišelyje būtų teisingiausia nešiotis alaus bambalį, valdininkai ramiai gali užsiimti savo reikalais.
Pavyzdžiui, ir toliau kurti ar bent palaikyti valstybės valdymo struktūras, kuriose, remiantis ekspertinėmis įžvalgomis, kasmet iš biudžeto išplaunama apie 4 milijardai lėšų. Nes tai nėra didžiausia šalies problema. Didžiausia problema - pajamų nelygybė...
Tokios sąvokos kaip atsakomybės lygybė Lietuvoje apskritai neteko girdėti. Nes visas atsakomybės svoris už ekonomines Lietuvos problemas atitenka verslininkams, „mokantiems mažus atlyginimus“ ar pardavinėjantiems alkoholį. Na, gal dar ūkininkams ar amatininkams, mokantiems per mažus mokesčius.
Bet jokiu būdu ne valdininkams ar Seime įsitaisiusiems svieto lygintojams ir blaivintojams, kurie į valstybės biudžetą savo rankas kaišioja tarsi į savo asmeninę kiaulę taupyklę. Ir valstybės pinigus naudoja ne tam, kad skatintų ekonomiką, bet norėdami įtvirtinti savo ir sau palankias partines struktūras valdžios viršūnėse bei įgyvendinti visokiausias pseudoidėjas.
Ir nors visas šalies gilumines problemas bandoma uždengti dviem statistinėmis lentelėmis, žmonės vis tiek emigruoja. Kas į užsienius, o kas – į svaigalus... Juk alkoholizmas yra ne kas kita, o ta pati emigracija. T. y. pabėgimas į „pasaulį“, kuriame nebelieka jokių problemų. Jų tiesiog nebesimato ir nebesijaučia. Ir kepenų cirozė šioje vietoje nėra pats blogiausias variantas.
Kur kas blogiau yra išsiblaivyti ir išsiblaivius pamatyti, kad gyvename šalyje, kurios vadovai niekada nekalba nei apie šalies perspektyvą, nei apie ateities viziją. Ir vienintelė jų kompetencija – suskaičiuoti, ką iš ko atimti, kam padalinti, ką uždrausti ir ką užblokuoti.