Taip buvo ir su pagarsėjusiu Juodkrantės boteliu, ir su kotedžais Kamšos draustinyje, tokia dar tebesitęsianti ir Druskininkų „dvarelio“ epopeja... Kaip toje patarlėje – „uodega vizgina šunį“.
Blogiausia, kad principingumo ir elementarios urbanistinės drausmės ignoravimo ėduonis įsimetė netgi į strateginius kraštotvarkinius reikalus.
Esu Lietuvos urbanistikos veteranas, mano viso profesinio gyvenimo „arkliukas“ – Vilniaus ir Kauno dvimiesčio idėja – puoselėta, galima sakyti, nuo jos užgimimo iki pat įstatymo rango.
Štai kodėl daugiau nei nerimą keliančiu reiškiniu laikau pastaruoju metu neslepiamai demonstruojamą atmestinį atsakingų pareigūnų požiūrį į šį kraštui svarbų siekinį, ankstesnių įsipareigojimų įgnoravimą, spyriojimąsi paklusti prisiimtiems Baltijos jūros regiono (BJR) erdvinio plėtojimo doktrinos postulatams, vengimą diegti įstatymiškai privalomą krašto teritorinio planavimo lygmenų pavaldumą.
Dvimiestis – anaiptol ne kabinetinis išmislas. Tai – ne tik vienas pagrindinių 2002 m. spalio 29 d. Seime patvirtinto ir tapusio įstatymu Lietuvos Respublikos Bendrojo plano reguliatyvų, krašto miestų tinklo ateities vizijos elementų, bet ir lygiavertės partnerystės su BJR šalimis ekonominėse, erdvinio planavimo, transporto, aplinkosauginėse struktūrose sąlyga. Palikti savieigai, be reikiamos kontrolės, aktyviai nereguliuojami šie procesai nuves į nepataisomą chaosą.
Pirmuosius žingsnius šio urbanistinio naujadaro – dvimiesčio – link lydėjo entuziastinga žiniasklaidos euforija, su „Dipolio“ emblema, jo brendu rengtos konferencijos, vyko abiejų miestų jungtiniai meno, muzikos renginiai, parodos, sporto varžybos.
Visos kampanijos apogėjus – Elektrėnuose (pusiaukelėje) 2003-iaisiais metais susirinkęs visuotinis trijų miestų tarybų narių susitikimas, vieningai priėmęs dvimiesčio ruožo miestų bendradarbiavimo sutartį, netrukus patvirtintą Vilniaus ir Kauno plenarinėse sesijose. Buvo įkurta dvimiesčio rėmėjų draugija.
2006 metais koncernui „Financial Times“ priklausančio žurnalo „Foreign Direct Investment“ (FDI) surengtame konkurse Vilniaus-Kauno dvimiestis buvo paskelbtas nugalėtoju, pripažintas „Baltijos šalių ateities regionu“ ir apdovanotas specialiu sertifikatu. Jam skirtas parodos stendas sulaukė didelio pasisekimo, įtakingų verslininkų susidomėjimo.
Nors gavusi tiek Lietuvos, tiek ir užsienio palaiminimą, kelią į konstruktyvų realizavimą gyvenime dvimiesčio idėja skynėsi sunkiai.
Radosi daug aštrių pareiškimų, nuomonių, skeptiškų komentarų: „Naujieji Vasiukai“, „Parazitas ant Lietuvos kūno“, „Vieno miesto Lietuva“, „Vinis į krašto periferijų karstą“ ir t.t. Atrodo, kad nei Vilniaus, nei Kauno, nei viso urbanizuoto ruožo miestų bendrųjų planų autoriai lyg ir nieko negirdėjo nei apie LR Bendrojo plano įpareigojimus, nei apie miestų tarybų įžadus bendradarbiauti, kooperuotis, vienytis. Gerą pastarąjį dešimtmetį vis naujų kadencijų tų miestų „galvos“ kuo toliau, tuo skeptiškiau žvelgė į jų pirmtakų sumanytą broliavimąsi.
Pernai rudenį, su nedidele viltimi dar kartą pabandžiau laimę: asmeniškai raštu kreipiausi į jau „apšilusius kojas“ merus – ponus R. Šimašių ir V. Matijošaitį. Jiems glaustai išdėsčiau elementorine tapusią dvimiesčio esmę, įsakmų jos legitimumą, prasmę, naudą ne tik abiems miestams, bet ir visai Lietuvai, kviečiau reanimuoti šią idėją, grįžti prie konstruktyvaus bendradarbiavimo.
Deja, abiejų reakcija buvo vienoda. Lyg sutarę abu atsisakė net pašnekesiui susitikti su manim, nors audiencijos prašiausi kaip oficialus asmuo – dvimiesčio draugijos pirmininkas. Artimi šiai sričiai Vilniaus savivaldybės valdininkai, merų patarėjai irgi muistėsi, nerodė reikiamo entuziazmo šiuo reikalu. O juk dvimiesčio užgimimo laikais visos sostinės tarnybos dirbo tarsi galingas „ledlaužis“ !
Žiupsnis teorijos
Kiekvienoje ilgalaikėje veiksmų programoje, kokia ji bebūtų – technologonė, ekonominė, finansinė, karinė ar pan. neišvengiamai laikomasi disciplinuotos sprendinių priėmimo tvarkos, nuoseklumo, vadinamosios subordinacijos: aukštesnio lygmens potvarkiai visada įsakmūs žemesniam lygmeniui.
Jei trumpalaikėse, laikinose, lengvai kintamose ir keičiamose struktūrose pokyčiai šioje vadybinėje linijoje nepalieka pasekmių, riedama naujais bėgiais, yra sfera, kur šios politikos privalu laikytis kietai, pastoviai, be išlygų. Tokia yra teritorijų planavimo sritis. Miesto statiniai – ne baldai, jų neperstumdysi. Juolab pačių miestų.
Taigi krašto bendrasis planas – tai tarsi viršenybinis visų jo teritorijų daugiapakopių strateginių planų Everestas , perspektyvon orientuotos visų Lietuvos ūkio, žemėtvarkos, gamtosaugos, kelių sistemos, miestų plėtros ir visų kitų sričių gairės. Lyg tarpusavyje koordinuotos, teritorijoje ir laike fiksuotos „gaidos“ toms sritims, partitūra, kurios nesilaikant krašto „orkestro“ instrumentų grojimas „kas sau“ panešėja į kakafoniją.
Minimą planą šešerius metus sudarinėjo gausus įvairių aukščiausios kvalifikacijos profesijų specialistų būrys. Iki patvirtinimo Seimo plenume jo dokumentai praėjo per mažiausio grumstelio nepaliekančius derinančių ministerijų, žinybų, organizacijų valcus, per priekabias diskusijas preliminariniuose komisijų posėdžiuose. Buvo išnagrinėti, palyginti tarpusavyje ir kruopščiai pasverti šeši galimi Lietuvos ateities urbanizacijos variantai (žiūr. schemą) — nuo daugeliui nūdienos politikų ir dezurbanizacijos entuziastų idealizuojamos dispersiškų miestelių, bažnytkaimių ir „bakūžių samanotų“ Lietuvos iki šios – dvinarės miestų dvynių sąrangos – dvimiesčio, su nenuginčijamais sinergetiniais jo privalumais.
Tarptautinis kontekstas
Visa, kas aukščiau išdėstyta, tai lyg ir „vidiniai“ , „lietuviški“ argumentai už dvimiestį.
Bet yra dar ir išorinė, hierarchiškai įsakmi ir, ko gero, dar svarbesnė – europinė, kontekstualioji šio urbanistinio darinio traktuotė. Narystė ES Lietuvos teritorinei sistemai „uždeda“ nors negausius, bet neginčijamus įpareigojimus (tarptautiniai transporto koridoriai, miestų rangai, ekologinės zonos, gamtosauga ir kt.)
Atidžiai įsižiūrėkime į Europos ir į Lietuvos žemėlapį. Esame lopinėlis tolimame Europos Sąjungos pakraštyje, mūsų sostinė – pačiame paribyje, o ir lopinėlyje išsidėsčiusi labai ekscentriškai, be to, dar ir nutolusi nuo pagrindinio regiono veiklos „lauko“ – Baltijos jūros – susisiekimo, prekybos, informacijos, turizmo gijų voratinklio. Europos strategų žemėlapiuose Lietuvos plotą dengia aplinkinių Euro City rango centrų (Rygos, Minsko, Varšuvos) įtakos zonų skrituliai. Deja, savo atstovo tame elitiniame BJR aukščiausios „lygos“ metropolinių centrų dešimtuke neturime (nepamirškime, kad septynios (iš 11-os) BJR šalių sostinės – jūrų uostai).
„Pilkoji zona“ ? Deja, taip.
Štai kodėl LR Bendrojo plano skirsnio “Urbanistinės sistemos optimizavimas“ 5-ame paragrafe įrašyta:“...Vilnius ir Kaunas<...> turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad būtų pripažinti europinio masto (Euro City) centrais. Tokio centro buvimas svarbus šaliai integruojantis į ES. Bendrasis planas numato formuoti europinio lygmens centrą kaip Vilniaus – Kauno urbanistinį dipolį, sujungiant dabar esamus šių metropolinių centrų potencialus. Tai sudarytų pagrindą atsirasti europinių institucijų ir kitų darinių šioje apie milijoną gyventojų turinčioje jungtinėje zonoje bei tiesiogiai prisijungti prie plėtojamo Europos urbanistinio karkaso.“
O kas tas Euro City statusas? Tai didesnės ES paramos ir investicijų garantija, tai sparčiai besikuriančios svarbių tarptautinės prekybos, verslų, bankininkystės, komunikacijų, užsienio turizmo institucijų būstinės, naujos tarptautinių skrydžių oro linijos, didėjantis užsienio studentų skaičius, tai labiausiai prestižiškų pasaulinio ir Europos masto kultūros, meno, mokslo ir sporto renginių vietos.
Ką laimėtų regionai?
Ašimi skriejančio šiuolaikiško greitaeigio bėginio transporto linija funkciškai tarpusavy surištų pagrindinius Lietuvos didmiesčius. Krašto urbanistinis „svorio centras“ pagal Vakaruose propaguojamą „decentralizuotos koncentracijos“ sampratą slinktųsi arčiau krašto vidurio, ne tik arčiau pagrindinių tarptautinių transporto koridorių sankirtos ties Kaunu, bet ir arčiau jūros vartų į pasaulį. Didesnės face-to face galimybės skatintų mokslo centrų, „slėnių“ kūrimąsi. Sostinės monopolio sąskaita balansuotųsi krašto valdymo funkcijos. Kodėl į Kauną negalėtų būti perkeltos kai kurios ministerijos, dalis specializuotų aukštų institucijų – net į Klaipėdą?
Daug trumpesni skersiniai ryšiai į stuburą, į urbanizacijos šerdį smarkiai priartintų didžiosios krašto dalies gyventojus prie ašies židinių, svarbiausių didmiestiškų traukos taškų, serviso centrų – sveikatos apsaugos, kultūros, mokymo, pramogų, prie greitojo transporto linijų stočių. Svarbiausia, prie darbo vietų, ir pirma visko – aukštųjų technologijų.
Gal tai ir utopinė svajonė, bet drįsčiau galvoti, kad tokio masto Lietuvos modernizavimo politika sugrąžintų Tėvynėn dalį jos nutekėjusių protų. Ar bent jau pristabdytų pražūtingą tautos išsivaikščiojimą.
Bet tam reikia tautos patikėtinių ryžto, tvirtos valios, nuolatinių ir nenuilstamai atkaklių pastangų kryptingai vykdant užsibrėžtus planus.
Esu tikras, kad būsiu tarsi lazda pakrapštęs širšių lizdą. Vėl išgirsiu aštrių replikų laviną – ir eilinių skaitytojų, ir tų, kurie mano žodžiuose įžvelgs tiesioginius priekaištus. Ką gi, gyvenimas užgrūdino: per keturis dešimtmečius svaičiotoju, lunatiku buvau apšauktas daug sykių, ne naujiena ir skeptikų pastuksenimai į smilkinį. Žmones slegia rūpesčiai – daug proziškesni už aukštąsias urbanistines materijas.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Paliktas be priežiūros dvimiestis vystosi ir toliau. Jame stichiškai vyksta nepageidaujami dalykai, už kuriuos ateities kartoms teks brangiai mokėti.
Kaip sakė Bendžaminas Franklinas: „Blogas planavimas – tai planuojamas blogis“ („Failing to plan is planning to fail“).