Rūpintojėlis – tai tas, kuris gyvena nuolatinėje rūpinimosi vargšais ir skurstančiais būsenoje.
Rūpintojėlis – tai tas, kuris nuolat palaiko tautos kovinę dvasią, vis kviesdamas jos atstovus su kuo nors kovoti – skurdu, nelygybe, neteisybe ir visais kitais „feikais“, kurių pridarė Visatos kūrėjas, kurdamas šį pasaulį.
Rūpintojėlis – tai tas, kuris nieko pats gyvenime nėra sukūręs, tačiau nuolatos transliuoja tautai žinią apie tai, kad viskas, kas yra sukurta kitų rankomis – neteisingai padalinta ir paskirstyta. Ir kad vieną dieną viską teisingai padalinus, Marijos žemėje visi kaip vienas taps turtingais ir laimingais. O į kiekvieno namų langą, kaip tyras rasos lašas, pasibels Laimės ekonomika ar net šviesus komunizmo rytojus.
Kaip gelbėjant vargšus, gelbėjama politinė nomenklatūra
Rūpintojėlio profesijai įgyti nereikia jokių „oksfordų“ ar „harvardų“, tačiau ši profesija yra labai populiari ir mėgstama įvairios politinės nomenklatūros atstovų, kurie valstybę moka valdyti tik „skaldyk ir valdyk“ metodais. O kiršinti ir skaldyti visuomenę rūpintojėliai tikrai moka. Ir jeigu nomenklatūrai kyla koks pavojus, pavyzdžiui, visuomenei pareiškus nepasitenkinimą jos darbu, rūpintojėliai, kaip tie Palangos gelbėtojai, prisistato tą pačią sekundę ir išgelbėja nomenklatūros garbę ir orumą, ištrimitavę tautai žinią, kad dėl visko kaltas „neteisingas padalijimas“, „gobšūs“ verslininkai ir pan.
Todėl šių dienų rūpintojėliai nesėdi ant akmens su erškėčių vainiku ant galvos, kaip tas mūsų tautos simbolis. Jie sėdi šiltuose valdžios postuose, įvairiose gausiai valstybės finansuojamose ir su kuo nors kovojančiose„šaraškino“ kontorose ar net mokslo įstaigose. Ir, svarbiausia, savo rankose jie varto šimtus milijonų eurų. Tie milijonai, pavyzdžiui, gali būti skirti įvairių kovų „moksliniams projektams“ ar įvairioms socialinėms programoms. Tačiau prie tų mokslinių projektų, kaip ir prie galybės socialinių programų, rankas ir kojas dažniausiai šildosi ne vargšai, o patys rūpintojėliai.
Pavyzdžiui, 2007-2013 m. ir 2014-2020 m. finansiniais laikotarpiais Darbo birža gavo apie 400 mln. eurų bedarbių mokymams. Ir visi tie pinigai tiesiog buvo paleisti vėjais. Ne vienas žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad bedarbiai į tuos mokymus ateina tik padėti parašo, pažaisti kortomis, o geriausiu atveju dėstytojai pasipasakoti, ką valgė ir kaip miegojo. Kai kurie Darbo biržos valdininkai tuos „besimokančius“ bedarbius tiesiog pasiunčia savo „podružkėms“ išvalyti tualetą ar sutaisyti stogą. Nors verslininkai visais varpais skambindavo, kad tokie mokymai jokios naudos darbo rinkai neduoda, kad visus darbuotojus jie patys paruošia taip, kaip jiems reikia, ir kad tuos pinigus galima panaudoti kur kas prasmingiau. Tačiau kai vienos verslo organizacijos vadovas paprašė pagaliau pasidalinti informacija apie viešuosius Darbo biržos pirkimus, buvo tų rūpintojėlių aplotas taip, tarsi iš alkano pitbulio būtų bandęs atimti mėsingą kaulą. Nes Lietuvoje informacija apie tai, ko už 400 mln. eurų gali išmokti bedarbiai, prilygsta slaptųjų pažymų kategorijai.
Rūpintojėlių baubas Nr. 1 – pažangi švietimo sistema
Pažangaus pasaulio spaudos puslapiuose kone kasdien galima paskaityti diskusijas apie tai, kad reikia nustoti skurdą „užkišinėti“ pinigais, kad reikia tiesiog naikinti skurdo priežastis. Kaip viena pagrindinių skurdo priežasčių dažniausiai minimas „skurdus švietimas“, „skurdūs gyvenimo pasirinkimai“ ir „iškreiptas atsakomybės jausmas“.
Tačiau Lietuvos rūpintojėliai su skurdo priežastimis nekovojo ir nesirengia kovoti. Nes kovojant su priežastimis galima prisikovoti taip, kad skurdo nebeliks ir visi kovotojai tiesiog liks be darbo, be savo reikšmingumo ir, žinoma, be rankas bei kišenes šildančių socialinių programų ir projektų.
Todėl rūpintojėliai visiškai nekovoja prieš skurdžią švietimo sistemą, kuri ir yra viena iš pagrindinių skurdo priežasčių. Juos visiškai tenkina Lietuvoje esanti bene didžiausia ES mokinių pasiekimų atskirtis tarp miestų ir regionų. Tenkina varganos kaimo mokyklos su jungtinėmis klasėmis ir vaikai iš asocialių šeimų, čia ateinantys tik pavalgyti. Tenkina ir daugybės instrukcijų pasmaugta pedagogų kūrybinė laisvė. Ir, žinoma, tenkina šviesmečiais nuo pažangiausių pasaulio valstybių atsilikusios vaikų ugdymo programos.
Vienintelis dalykas, kuris rūpintojėlių netenkina – Lietuvos švietimo sistemoje prasikalę pirmieji pažangos daigeliai, kurie labiausiai dygsta privačiose mokyklose.
Pavyzdžiui, rūpintojėliui Romui Lazutkai labai nepatinka, kad vaikai, besiverždami mokytis į tas privačias mokyklas, ten nusineša dar ir mokinio krepšelį. Nepatinka ir tai, kad tos mokyklos „atsirenka gabiausius, geriausius, tėvų prižiūrėtus ir pinigais apkamšytus vaikus.“ R. Lazutka apskaičiavo, kad taip „daroma skriauda likimo nuskriaustiems vaikams, kurie nepasirenka, kurioje šeimoje gimti.“ Čia reiktų suprasti, kad jeigu „patys gabiausi, geriausi ir tėvų prižiūrėti“ vaikai lankytų kaimo mokyklų jungtines klases ir ateitų čia ne mokytis, o tik užvalgyti kotletų, skriauda likimo nuskriaustiems vaikams tokiu būdu būtų kompensuota. Ir jei tų gabiausių ir geriausių vaikų likimas dar nespėjo nuskriausti, juos su malonumu „nuskriaus“ dėdė Lazutka, atimdamas galimybę gauti geresnį išsilavinimą. Vardan lygybės ir teisybės. Panašu, kad rūpintojėliai jau ėmėsi misijos lyginti ne tik žmonių pajamas, galimybes, bet ir vaikų likimus.
Tačiau nė vienam rūpintojėliui niekada nebuvo atėjusi į galvą mintis, kad, pavyzdžiui, už tuos 400 mln. eurų, skirtų tariamiems bedarbių mokymams, galima buvo Lietuvoje įrengti bent 100 prestižinių mokyklų su visomis Kembridžo akreditacijomis ar net inovacijų centrais. Dar būtų buvę galima, remiantis užsienio šalių praktikomis, negabiems ir „likimo nuskriaustiems“ vaikams įrengti specialias mokyklas su specialiomis programomis, kad jie būtų ištempiami iš „varguoliško“ mąstymo, išlavinamas jų intelektas, ir sudaroma galimybė įgyti orias pajamas garantuojančią specialybę. Pavyzdžiui, JAV sėkmingai veikia keli šimtai „Summit Learning“ modelio mokyklų, kuriose „negabūs“ ir nemotyvuoti vaikai iš skurdžių šeimų išugdomi taip, kad beveik visi įstoja į koledžus, o kai kurie net į Stanfordo universitetą.
Tačiau kokiam gi rūpintojėliui gali būti reikalingi gabūs, motyvuoti ir į Stanfordo universitetą įstoti pretenduojantys vaikai? Juk baisiai pavojinga, kad tie vaikai, vėliau grįžę į Lietuvą, gali perimti valstybės valdymą ir visus rūpintojėlius tiesiog pasiųsti šunims šėko pjauti. Na, pasielgti maždaug taip, kaip savo laiku pasielgė Singapūro prezidentas Lee Kuan Yew. Tik išvaikęs iš visų įtakos zonų įvairiausius „kovotojus“, jis sukūrė vieną iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių, kurioje geriausia gyventi. Nes toje turtingoje šalyje niekas už nieką nekovoja, visi tik dirba ir kuria. Panašiai, tik šiek tiek švelniau, su visokiais „kovotojais“ savo laiku pasielgė ir Margaret Thatcher.
Beje, Suomijoje dar 1980 metais vyriausybė, iškeldama pagrindinius tikslus švietimo sistemai, pabrėžė, kad „švietimo sistema yra pagrindinis instrumentas socialinei lygybei užtikrinti“. Tuo tarpu Lietuvoje be ceremonijų kai kuriose mokyklose, kur vaikai ateina tik pavalgyti, kepami ateities bedarbiai, bet rūpintojėliams tai nė motais. Greičiau atvirkščiai – džiaugsmas, kad ateityje ir toliau galės rūpintis tais bedarbiais ir „vargšais“, „įsisavindami“ šimtus milijonų jų mokymams ar moksliniams darbams apie neteisingą pajamų paskirstymą.
Rūpintojėlių baubas Nr. 2 – žmonių atsakomybės jausmas
Dar viena grėsmė, kelianti pavojų rūpintojėlių populiacijos išnykimui –žmonės, prisiėmę visišką atsakomybę už savo gyvenimą ir nepriklausomi nuo visokių „gelbėtojų“ bei „kovotojų“ malonės. Lietuvoje tai ne tik verslininkai, bet ir visi savarankiškai dirbantys žmonės. Tačiau rūpintojėliai juos vadina tiesiog „gyvulių ūkiu“ ir yra pasirengę jei ne užbadyti šakėmis, tai bent uždaužyti visų įmanomų mokesčių vėzdais. Labiausiai šioje daužymo akcijoje reiškiasi dar viena „tautos dukra“ ir kovotoja už teisybę Aušra Maldeikienė bei jos Seimo suolo draugė, kuri „vis dar neaišku, ar eis į prezidentes.“
Pasaulio ekonomikos forumo ir kitų įtakingų pasaulinės pažangos kryptis formuojančių organizacijų ekspertai teigia, kad savarankiškai dirbantys žmonės yra vienas iš pagrindinių technologinės revoliucijos „mega trend‘ų“ [3]. Jau dabar ekonomiškai stipriausiose valstybėse drastiškai mažėja su darbo santykiais susijusių darbo vietų ir daugėja „laisvų profesijų“. Pavyzdžiui, JAV 94 proc. 2005-2015 m. atsiradusių naujų darbų sudarė „laisvosios profesijos“[4]. Ekspertų nuomone, šalių vyriausybės jau dabar turėtų kuo labiau žmones skatinti pereiti iš samdomų darbuotojų į „laisvus“, nes tik šalia tokio darbo santykių modelio galės formuotis nauji verslo ir visos ekonomikos modeliai, padėsiantys greičiau pasinaudoti technologijų revoliucijos galimybėmis.
Tačiau Lietuvoje kaip visada – viskas atvirkščiai. Šiuo metu prarandame galimybes tapti aukštųjų technologijų šalimi, nes tam nebuvo paruošta švietimo sistema. Po dešimties metų negalėsime kartu su pasauliu įtvirtinti technologijų revoliucijos pasiekimų, nes tam nebus paruošta darbo rinka. Ateityje net 56 proc. profesijų bus visiškai naujos, labai brangiai apmokamos, ir šiuos darbuotojus įmonės galės samdyti tik labai konkrečiam darbui [4].
Tačiau rūpintojėliams nereikia laisvų žmonių, nepriklausomų nei nuo darbdavių, nei nuo profsąjungų. Jiems reikia piktų, pavargusių, viskuo nusivylusių. Ir, žinoma, tų, kurių meilę ir amžiną dėkingumą galima nusipirkti „išmušus“ iš darbdavių kokius 20 eurų prie minimalios algos, iš biudžeto pinigų padovanojus kaimo „kulturkę“ ar ekskursiją į Minską.
Rūpintojėliams tarsi gyvybės eliksyro reikia iškreipto žmonių atsakomybės jausmo, kuris ir yra vienas iš skurdo generatorių. O kol bus skurdas, visada bus, su kuo kovoti ir kuo rūpintis.
Rūpintojėliai – be erškėčių vainiko, tačiau su didele įtaka ir galia
Dar rūpintojėliai turi sukaupę didžiulį nematerialų turtą ir „know how“ bazę, kurios pavydėti gali ne tik mūsų šalies, bet ir viso Wall Street‘o milijonieriai.
Pirmiausia, jie turi savo ideologiją, kuri Lietuvoje yra pati galingiausia, nors susideda vos iš keturių žodžių – „dėl visko kalti verslininkai.“
Antra, jie valdo daug finansinių resursų, priklausančių visai valstybei, tačiau su jais elgiasi taip, tarsi tie resursai būtų šalia jų lovos stovinčios spintelės turinys. Pavyzdžiui, rūpintojėliai už savivaldybėse ir ministerijose tūnančius viešinimui skirtus milijonus mielai tautai pasakoja apie savo neregėtą negirdėtą rūpestį žmonėmis, apie tai, kaip jie dovanoja tautai šventes, fejerverkus, kelius, stadionus ir pan.
Trečia, rūpintojėliai turi savo valstybės investicijų strategiją, pagal kurią didžioji ES pinigų dalis nuėjo į niekam nereikalingas kaimo „kultūrkes“, paminklus, prabangius suoliukus, nesibaigiančius bendruomenių festivalius ir visokio plauko „įsisavinimus“. Tačiau verslo efektyvumui gerinti atiteko tik trupiniai. Todėl ir dabar Lietuva pagal darbo našumą yra viena paskutiniųjų tarp ES ir EBPO šalių [1], o gamyboje naudojamos technologijos šviesmečiais atsilieka nuo tų, kurios pasaulyje vadinamos pažangiausiomis. Bet rūpintojėliai pasistengė, kad Lietuvos verslas, ypač regionuose, vegetuotų, atlyginimai būtų maži, o tauta būtų dėkinga ne verslininkams už gerus atlyginimus, bet rūpintojėliams už paminklus, šventes ar prie kaimo gryčios stovinčius suoliukus, kurie yra prabangesni nei Paryžiaus Champs-Élysées gatvėje.
Ketvirta, rūpintojėliai turi nepajudinamai tvirtą mokestinę sistemą, kuri pirmiausiai naudinga jiems patiems, o tik paskui verslininkams ir darbuotojams. Pavyzdžiui, EBPO ekspertai nustatė, kad Lietuvoje žemos kvalifikacijos darbuotojams sunku įsidarbinti dėl per didelių socialinių mokesčių, kurie yra vieni didžiausių tiek EBPO, tiek ES [1]. Tačiau tokie dideli socialiniai mokesčiai reikalingi išlaikyti visą armiją rūpintojėlių, kad jie rūpintųsi tais, kurie negali įsidarbinti... dėl per didelių socialinių mokesčių.
Negana to, prof. R. Lazutka šią mokestinę sistemą nusprendė dar labiau „patobulinti“ pareikšdamas, kad „mokesčius piliečiai moka ne už savo vaikų mokymą, bet tam, kad... sklandžiai veiktų valstybės paslaugas teikiančios sistemos“. Nuo šiol visi susiprato, kad nebeturės jokios teisės iš valstybės reikalauti geresnio vaikų mokymo. O kaip gi reikalausi, jei mokesčių nemoki?
Tai pat visi suprato, kad jeigu tos valstybės paslaugas teikiančios sistemos veiks taip pat „sklandžiai“, kaip veikė iki šiol, tai ir toliau mokesčius mokėsime už valstybės milijardų švaistymą, už politinių nomenklatūrininkų ir jų satelitų rūpintojėlių dovanojamus prabangius suoliukus, už pro kaminą išeinančias lėšas bedarbių mokymams ir šiaip už sotų visų rūpintojėlių gyvenimą. Bet jokiu būdu ne už savo vaikų mokymą... Ir, žinoma, ne už tai, kad švietimo sistema parengtų mūsų vaikus gyvenimui naujoje technologijų revoliucijos epochoje, bet, pavyzdžiui, už tai, kad prof. R. Lazutka už 109 626 eurus parašytų kokį nors projektą à la „Pajamų paskirstymo veiksniai“, kurio išliekamoji vertė tėra tokia, kad juo bus galima pakūrenti krosnis, jei valstiečiai uždraus malkas.
Penkta, rūpintojėliai turi ir savo spec. statistiką. Jų „Koščėjaus širdis“ yra dvi statistinės lentelės: viena apie pajamų nelygybę, kita apie santykinį skurdą. Kol šios dvi lentelės bus, tol visi rūpintojėliai bus nemirtingi ir galės be trukdžių didinti savo populiaciją šiltuose valdžios postuose.
Pavyzdžiui, rūpintojėlė A. Maldeikienė į Seimą atidardėjo ant statistinės pajamų nelygybės lentelės ir žadėjo labai rūpintis visais, kurie yra žemiausiuose pajamų „deciliuose“ ar „kvintiliuose“. Tačiau paaiškėjus, kad Lietuvoje pajamų nelygybė didesnė už ES vidurkį tik todėl, kad mažos pensijos, ši rūpintojėlė pensininkais nusprendė nebesirūpinti, nes jie tiesiog jai nepatinka. Ir bent jau iki kito bulvių žydėjimo ji rūpinsis tik viduriniąja klase.
O kiti rūpintojėliai „linksminasi“ kovodami su santykiniu skurdu, kuris yra amžinas ir nesibaigs tol, kol žemėje bus gyvas bent vienas tarakonas. Jis bus net sultono hareme, jei, pavyzdžiui, viena jo žmona omarus krapštys auksine šakute, kita – sidabrine. Tada bet kuris rūpintojėlis turės progą priverkti kibirą ašarų dėl to, kad pusė sultono žmonų badauja. Santykinio skurdo rodiklį Pasaulio ekonomikos ir plėtros programos viceprezidentas Homi Kharas pavadino „gyvybės siūlu, ant kurio laikosi visa kairiųjų ideologija“. Todėl tada, kai vienas Lietuvos ekonomistas pasiūlė šį rodiklį uždrausti, rūpintojėlių ir visų kovotojų už teisybę populiacijoje kilo tikrų tikriausia panika. Ekonomistas turbūt nepagalvojo, kad šio rodiklio draudimas reiškia visų Lietuvos rūpintojėlių gyvybės atėmimą.
Tačiau absoliutaus arba fiksuoto skurdo rodiklio rūpintojėliai labai nemėgsta ir bijo labiau, nei velnias kryžiaus. Nes jis yra baigtinis, o pasibaigus skurdui, taptų nebereikalinga ir rūpintojėlio profesija. Pavyzdžiui, Pasaulio bankas 2017 m. visoms pasaulio šalims paskaičiavo ilgalaikius fiksuoto skurdo dydžius (fixed benchmark) tam, kad būtų aišku, ar tose šalyse skurdas didėja ar mažėja. Lietuvai buvo paskaičiuota apie 540 eurų per mėnesį (21,7 JAV dolerio dienai) vienam žmogui [5].
Ir jeigu Lietuvoje nebeliktų žmogaus, kurio pajamos mažesnės nei 540 eurų, būtų galima teigti, kad skurdo Lietuvoje nebėra. Ir, o siaube, rūpintojėliai nebeturėtų, kuo rūpintis ir su kuo kovoti. Beje, uždarius visas tas su skurdu kovojančias „šaraškino“ kontoras su visais „svietą lyginančiais“ moksliniais projektais, atsilaisvinusias lėšas būtų galima tiesiog išdalinti patiems skurstantiesiems ir paspartinti greitesnį 540 eurų pajamų pasiekimą.
Tačiau santykinis skurdas yra tas perpetum mobile, kuris turi galią rūpintojėlius amžiams apdovanoti šlove, dėmesiu, reikalingumu, reikšmingumu ir, žinoma, „gerais valdiškais atlyginimais“ bei šimtus tūkstančių siekiančiais projektais.
Štai, pavyzdžiui, 2016 m. Lietuvos Statistikos departamentas paskelbė, kad šalyje žemiau skurdo rizikos ribos gyvena 21,9 proc. gyventojų. Jau po kelių mėnesių Eurostat paskelbė, kad šalyje 30,1 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Po metų – 2017 m. – Lietuvos statistikos departamentas, vėl paskelbė, kad Lietuvoje skurdas padidėjo. Ir būtent tuo metu, kai didėjo ir pensijos, ir socialinės išmokos, ir atlyginimai. Tikra abra kadabra bandantiems susigaudyti šioje statistinėje makalynėje. Tačiau rūpintojėliams kiekvienas santykinio skurdo paskelbimo atvejis virsta tikra švente. Tuomet jie tampa patys svarbiausi, reikšmingiausi ir geidžiamiausi. Įvairios konferencijos, posėdžiai, diskusijos tema „reikia lyginti svietą“ ir, žinoma, saldus žiniasklaidos dėmesys, kurio jie sulaukia daugiau, nei aukštuomenės vakarėlyje suknelės padalkas sušlapusi dama.
Ir nors rūpintojėliai nėra baigę nei „oksfordų“, nei „harvardų“, ypatingai gerai žino, iš kur ir kokią lentelę apie skurdą reikia ištraukti, kad jautriąsias šalies damas jomis sugraudintų labiau, nei jas sugraudina meksikiečių serialo herojus Donas Pedro su savo nelaiminga meile.
Pavyzdžiui, pagal Eurostat duomenis, Lietuvoje skursta 30,1 proc. gyventojų, o pagal EBPO – 16,5 proc. [2]. Taip yra dėl skirtingos metodikos, nes Eurostat skaičiuoja 60 proc. pajamų medianos, EBPO – 50 proc. Užtenka tik „pastumdyti“ skaičiukus, ir valstybė tampa dvigubai turtingesnė. Beje, santykinio skurdo rodikliai sukuria tikrą minų lauką tiems, kas bando juose surasti bent lašelį logikos.
Pavyzdžiui, ir Lietuvoje, ir Estijoje žmonės skursta vienodai (atitinkamai 16,5 ir 16,1 proc.), nors Estijoje tiek pensijos, tiek atlyginimai gerokai viršija lietuviškuosius. Ir, o siaube, galingiausia pasaulio šalis JAV skursta labiau, nei Lietuva – čia skurstančių 17,8 proc. Ir Izraelis skursta labiau – 17,7 proc. Nors šiose šalyse tiek pensijos, tiek minimalūs atlyginimai yra kelis kartus didesni, nei Lietuvoje [2].
O su pensininkais dar įdomiau. Štai Lietuvoje skurstančių gyventojų dalis, kuriems daugiau nei 66 m., sudaro 20,4 proc. O Estijoje, kur pensijos trečdaliu didesnės, nei Lietuvoje – net 31,9 proc. Negana to, Šveicarijoje, kuri išsiskiria didžiausiomis pensijomis pasaulyje, pensininkai skursta vienodai, kaip ir Lietuvoje – 19,5 proc. Labiau nei Lietuvoje, pensininkai skursta ir JAV (22,9 proc.) bei Australijoje (25,7 proc.) [2].
Žodžiu, visiškas marazmas, bet be jo – kol kas niekaip.
Kaip apsisaugoti? Ne nuo skurdo, bet nuo... besirūpinančiųjų skurstančiaisiais
„Brilliant job.“ Taip trumpai galima būtų įvertinti rūpintojėlių darbo rezultatus, kurių jie pasiekė besirūpindami „vargšais žmonėmis“ ir nenuilstamai kovodami su skurdu. O rezultatai tikrai įspūdingi:
1. Nuo bolševikinės ideologijos grėblio nenulipanti šalies pažanga;
2. Nuolatinis žmonių kiršinimas, priešų ieškojimas ir baimių kurstymas;
3. Neapykanta dirbantiems ir kuriantiems žmonėms, bei kasdienis jų smaugimas jei ne mokesčiais, tai bent jau moralais „kaip turi būti ir kaip reikia dalintis“;
4. Dėl politinės nomenklatūros negebėjimo valdyti valstybę, atsakomybės numetimas verslininkams ar net vaikams, kurie yra „geresni, gabesni ar tėvų prižiūrėti“;
5. Valstybės resursų valdymo schemos, naudingos ne valstybės technologinei pažangai, bet pirmiausia rūpintojėlių užimamų kėdžių „šiltinimui“;
6. Valstybės valdymo sistemos, kurios aptarnauja ne žmogų, ne jo siekį dirbti ir tobulėti, ne valstybės ateitį, o tik pačios save;
7. Mokestinė sistema, iš kurios naudą pirmiausiai gauna nomenklatūra ir jos stuburo ataugos – rūpintojėliai, o paskutinieji naudos gavėjų sąraše yra tie, kurie daugiausia dirba ir kuria.
8. Su erškėčių vainiku ant akmens pasodinta visa šalies ekonomika, nežinanti, į kurią pusę eiti. Nes Lietuva iki šiol neturi jokios ekonominės strategijos ir yra paskendusi nesibaigiančiame perskirstyme ir perdalijime.
9. Rampų šviesoje spindinti demagogija ir manipuliacija statistiniais skaičiais, kurios nesugeba sustabdyti net geriausi šalies ekonomistai.
10. „Išmanusis“ valstybės valdymas, kuris šalį pirmiausiai aprūpina ne pinigais ir investicijomis, bet skurdu. Kad paskui būtų, su kuo kovoti ir palaikyti nuolatinio rūpesčio vargšais žmonėmis dvasią.
Belieka tik papildyti pasaulio ekonomikos ekspertus, kad, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, dar viena skurdo priežastis gali būti... patys kovotojai su skurdu.
Mat Lietuvoje dirbančių ir kuriančių mažai, tačiau brangiai kainuojančių kovotojų su skurdu – labai daug. Negana to, kovotojų motyvas toks, kad to skurdo (realiai ar statistiškai) būtų kuo daugiau. Nes Lietuvoje galima užsidirbti ne tik iš „auksinių šaukštų“, bet ir iš skurdo. O tam puikiai pasitarnauja „prestižine“ tapusi rūpintojėlio profesija.
Šaltiniai:
1. OECD „ Economic survey of Lithuania 2018. Promoting inclusive growth“. Vilnius, 2018 07 07;
2. OECD Data. „Poverty rate“;
3. Paollo Gallo „4 mega trends for the future of work“. World Economic forum;
4. McKinsey Global Institute „ Jobs lost, jobs gained. Workforce transitions in a time of an automation“. 2017, December;
5. Chriss Weller „ The World Bank released new poverty lines – find out where your country stands“. Business insider, 2017 10 26.