Klaidinanti reklama, žinoma, labai blogai. Tačiau už tokią reklamą bus baudžiami tik verslininkai. Na, gal dar bobutės, žadančios rupūžės užpiltine išvalyti visą giminės karmą.
O štai į aukščiausius valdžios postus besiveržiantys politikai, žadantys vienu rankos mostu nuo visų „karminių“ bėdų ir nusivylimų išgelbėti tautą bei sukurti Lietuvoje Edeno žemę, baudžiami nebus.
Todėl kandidatai į Daukanto aikštės rūmų šeimininko postą ir toliau sau gali leisti be jokios atsakomybės kabinti makaronus ant rinkėjų ausų ir iš įvairiausių „statistikų“ virti tikrą manų košę. Toliau – keletas pavyzdžių.
1-oji reklama: dėl visko kalti Lietuvos verslininkai
Kaip pagrindinę šios reklamos kūrėją pastaruoju metu būtų galima nominuoti kandidatę į LR Prezidento postą Aušrą Maldeikienę, kuri sugeba iš visų pakampių atsitiktinai sugraibytų skaičių ir lentelių išvirti tokią košę, kad jos užvalgiusi neraštingoji tautos dalis akimirksniu supranta – dėl visų „karminių“ ir „nekarminių“ tautos bėdų kalti verslininkai. Ypač turtingieji. Jei ne jie – Lietuva akimirksniu virstų naujuoju Edeno sodu.
Nors dėl ko konkrečiai kalti tie „turtingiausieji“ Lietuvos verslininkai, kandidatei paaiškinti sekasi sunkiai, mat argumentai ir skaičiai jos pasąmonės srautuose keičiasi sulig kiekviena mėnulio faze.
Pavyzdžiui, prieš dvejus metus „turtingieji“ verslininkai buvo kalti dėl to, kad yra per daug turtingi ir vien savo buvimu didina šalies pajamų nelygybės statistiką. Dabar tie patys verslininkai kalti, kad yra... per mažai turtingi. Nes į Lietuvos biudžetą suneša per mažą pajamų dalį, lyginant su JAV turtingaisiais. Mat jeigu Lietuvos turtuoliai būtų turtingi kaip JAV, neabejotinai į biudžetą suneštų daugiau.
Tokią „reklamą“ nenuilstanti kovotoja už teisybę A. Maldeikienė ištransliavo TV laidoje, išvirusi košę iš statistikos, kad tiek Lietuvoje, tiek JAV viršutinis sluoksnis (1 proc. turtingiausiųjų) uždirba vienodus 24 proc. šalies pajamų, tačiau Lietuvos turtuoliai į biudžetą suneša tik 13 proc. (biudžeto dalies) pajamų, o JAV turtuoliai – net 39 proc.
Ir jei kuris TV žiūrovas būtų panorėjęs šią demagoginę košę konvertuoti į konkrečius skaičius, būtų supratęs, kad Lietuvos turtingiausiems mokesčius reiktų padidinti kokius tris kartus. Tačiau A. Maldeikienė tokio pasiūlymo nepateikė, nes jis būtų nuskambėjęs panašiai, kaip siūlymas atrasti gyvybę Marse. Tačiau rinkėjų smegenų praskalavimas su tema „dėl visko kalti turtingi verslininkai“ pavyko gana sėkmingai.
Nes kas gi Lietuvoje žino, kad, pavyzdžiui, JAV gyvena apie trečdalį viso pasaulio milijardierių, kurių verslai sukasi pasaulinėse aukštųjų technologijų, farmacijos, finansų monopolinėse korporacijose, ir kuriems, ne paslaptis, pelnus kartais krauna trečiojo pasaulio šalyse vergaujantys darbuotojai. Ir kad tie Amerikos turtingieji turi galimybę dirbti šalyje, kuri vadinama konkurencingiausia pasaulio ekonomika, ir reitinguose yra pirma pagal sąlygas verslui plėtoti. Ir kad tiems milijardieriams sunešti tokią biudžeto dalį yra kur kas paprasčiau nei „turtais aptekusiems“ Lietuvos runkelių ir bulvių augintojams. Pavyzdžiui, organizacijos „Oxfam“ tyrėjai suskaičiavo, kad jei tie milijardieriai sumokėtų papildomus 1,5 proc. mokesčių, viso pasaulio vaikai galėtų lankyti mokyklas. O jei, pavyzdžiui, milijardierius Jeffas Bezosas gyventų ne JAV, o Lietuvoje, jis pats vienas, tikėtina, suneštų daugiau nei 13 proc. Lietuvos biudžeto. Tačiau Lietuvoje milijardierių nėra. Vienas buvo ir tas emigravo. O JAV milijardierius Bilas Geitsas e-rezidento statusą kažkodėl gavo ne Lietuvoje, bet Estijoje.
Tačiau kas Lietuvoje žino, kad kapitalas iš šalies gali emigruoti ne sunkiau, nei emigruoja žmonės. Net ekonomistė ir statistinės manų košės virėja A. Maldeikienė, mėgstanti verslininkus pagąsdinti tokiais dideliais mokesčiais kaip JAV, panašu, nežino, kad šiuo metu JAV vykdoma D. Trumpo mokesčių reforma, skirta tam, kad šalis susigrąžintų „ofšoruose“ slypintį kapitalą, kurio dalis, įvairių šaltinių teigimu, siekia iki 40 proc. Ir kad JAV šiuo metu drastiškai mažinami korporacijų pelno mokesčiai ir gerokai karpomi progresiniai.
Tačiau kovinėje parengtyje gyvenančių Lietuvos rinkėjų dalis nelabai domisi, kas vyksta ir kokie mokesčiai yra toje tolimoje Amerikoje, todėl statistinės manų košės virėja A. Maldeikienė gali netrukdoma kedenti savo „protingosios ekonomistės“ įvaizdį prieš TV kameras, piršdama tautai mintį, kokie geri JAV verslininkai ir kokie blogi Lietuvos. Nes politikams baudų už melagingą reklamą niekas neskiria.
Toliau – keletas pavyzdžių apie JAV mokestinę sistemą tiems, kuriems skaičiai patinka labiau nei A. Maldeikienės decibelai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje „į rankas“ 180 000 eurų per metus gaunantis „baisus turtuolis“ specialistas kartu su darbdaviu sumoka 130 000 eurų mokesčių, o JAV už 180 000 eurų (arba 200 000 dol.) „į rankas“ tenka sumokėti tik 61 000 eurų mokesčių – 2,13 karto mažiau, nepaisant „baisiai didelių“ progresinių mokesčių. Nes nė vienas svieto lygintojas ir nė viena Lietuvos maldeikienė, virdami košę iš pakampėse surankiotų skaičių, nesiteikia paaiškinti, kad Lietuvoje yra ne vienas biudžetas, o net trys – valstybės, „Sodros“ ir PSD. Ir jeigu į valstybės biudžetą Lietuvos „turtuoliai“ sumoka šiek tiek mažiau nei JAV, tai „Sodros“ ir PSD biudžetai vis dar susigriebia tokius mokesčius, kad juos pamatę visi pasaulio turtuoliai pamirštų savo vardą ir pavardę. Pavyzdžiui, JAV socialiniai mokesčiai žmogui, per metus gaunančiam 180 000 eurų „į rankas“, šiuo metu yra net 4,5 karto mažesni nei Lietuvoje. [4] (1 lentelė)
Tačiau lietuviškoji „Sodra“, pasiimdama iš Lietuvos „turtuolių“ kone didžiausius mokesčius pasaulyje, tegali išstenėti beveik mažiausias pensijas savo pensininkams, lyginant su kitomis išsivysčiusių ekonomikų šalimis.
Negana to, A. Maldeikienė, gąsdindama Lietuvos „turtuolius“ JAV mokestinės sistemos baubu, kažkodėl visiškai nesirengia šios sistemos pritaikyti viduriniajai klasei, už kurios interesus skelbiasi šį sezoną kovojanti. Nes jeigu Lietuvoje būtų JAV mokestinė sistema, viduriniajai klasei kone per naktį būtų galima atlyginimus „į rankas“ padidinti apie 50 proc. Pavyzdžiui, JAV per metus „į rankas“ 28 000 eurų gaunantis darbuotojas (married joint) kartu su darbdaviu sumoka tik 5581 eurą mokesčių, o Lietuvoje už tą pačią sumą tenka pakloti net 20 328 eurus – beveik 4 kartus daugiau! [4] (2lentelė)
Be to, JAV darbuotojams, gyvenantiems santuokoje, mokesčiai yra žymiai mažesni nei vienišiems. Tačiau savo rinkiminėse tezėse A. Maldeikienė, apsiskelbusi esanti katalikė, visiškai nesirengia santuokų tvarumo skatinti mokesčiais.
Tiesa, JAV, skirtingai nei Lietuvoje, pajamos iš dividendų (qualified) apmokestinamos progresiškai, o Lietuvoje visi dividendų gavėjai moka vienodą 15 proc. tarifą. Jei dividendų išmokos JAV siekia daugiau nei 479 000 dolerių (married joint) per metus, mokestinis tarifas padidėja iki 20 proc. [5] Šiuo atžvilgiu A. Maldeikienė teisi – JAV turtuoliai moka daugiau. Tačiau tokio konkretaus modelio mokesčiams didinti ji nesiūlo. Turbūt žino, kad jeigu Lietuvoje per stebuklą surastume kokius pusę tūkstančio 500 000 eurų dividendų per metus gaunančių „turtuolių“ ir juos apmokestintume amerikietiškais „dividendų“ mokesčiais, pensijas galėtume pakelti daugiausiai 1,5 euro per mėn. Dėl tokio svieto lyginimo pensininkai per mėnesį galėtų papildomai nusipirkti geriausiu atveju besibaigiančio galiojimo skumbrę. Ir gali būti, kad vietoj padėkos jie A. Maldeikienei pasiūlytų tą skumbrę suvalgyti pačiai.
Beje, kovotoja už viduriniosios klasės interesus A. Maldeikienė turbūt nė nežino, kad šios klasės JAV piliečiai, gaudami iki 77 000 eurų dividendų, nemoka jokių mokesčių. Ir tokios praktikos Lietuvai nesiūlo. O, pavyzdžiui, praėjusiais metais net 70 proc. visų dividendų gavėjų JAV nemokėjo jokių mokesčių. [5] Nes tos šalies ekonomistai, skirtingai nuo lietuviškųjų maldeikienių, žmones moko gyventi kapitalistinėje visuomenėje ir uždirbti iš papildomos investicinės veiklos, o ne visą gyvenimą sėdėti ir laukti, kol revoliucijos šaukliai teisingai išlygins svietą.
Nenuostabu, juk sovietmečio vadovėlius graužusiems ekonomistams žodis „uždirbti“ yra svetimų galaktikų elementas. Todėl TV debatų laidoje A. Maldeikienė užsipuolė kitą kandidatą į prezidentus V. Ušacką už tai, kad jis pasiūlė dvigubai didinti BVP didėjimo greitį ir taip leisti pačiai valstybei uždirbti daugiau pinigų socialinėms problemoms spręsti. Anot A. Maldeikienės, tai nieko neišspręs, nes viską (papildomą naudą) pasiims viršutinis sluoksnis. Žodžiu, buvo galima suprasti, kad Lietuvai BVP augimas visiškai nereikalingas. Nes kol Marijos žeme vaikščios A. Maldeikienė, tol visi gerai gyvens iš teisingo padalijimo.
2-oji reklama: vakarų verslininkai – gėris, Lietuvos – blogis
Tai dar vienas reklaminis klipas, skirtas nesantaiką tarp įvairių socialinių grupių kurstyti ir populistams į valdžią ropštis. A. Maldeikienei labai patinka JAV verslininkai, o kita kandidatė į LR Prezidento postą – I. Šimonytė – norėtų, kad „Lietuvoje būtų kuo daugiau vakarietiško verslo“. Žmonių partijos atstovė I. Šimonytė, apsiskelbusi, kad ateina vienyti Lietuvos, neilgai trukusi verslininkus surūšiavo į „labiau žmones“ ir „mažiau žmones“.
Nepatinka šioms damoms nei Lietuvos verslininkai, nei savarankiškai dirbantys žmonės, kuriuos jos vadina „gyvulių ūkiu“. Panašu, kad šios ponios, prisimindamos vaikystės pasakas, vis dar laukia užjūrio princų, tačiau visiškai neskaito pasaulio naujienų apie vakarietiško verslo realybę.
Deja, su tuo užjūriu vaizdelis ne koks. Praėjusiais metais pasaulyje net 82 proc. papildomai uždirbto 762 mlrd. turto atsidūrė 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių rankose. [1]. Pasaulio mastu pajamų nelygybė siekia net 65 proc., dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Trečiojo pasaulio šalyse žmonės aria už kelis ar keliasdešimt eurų per mėnesį, kraudami milijardus Vakarų pasaulio korporacijoms.
Pavyzdžiui, skandinavų verslininkas, bendrovės „H&M“ savininkas Stefanas Perssonas pernai išsimokėjo 658 mln. eurų dividendų, tačiau pasaulio spaudos puslapiuose galima rasti jo korporacijos filialuose dirbančių darbuotojų pasakojimus apie nesuvokiamą išnaudojimą. Pavyzdžiui, viena mergina pasakoja, kad Bangladeše esančioje „H&M“ gamykloje ji dirba nuo 15 metų net po 12 valandų per parą, tačiau uždirba tiek, kad tik pusę mėnesio gali sau leisti valgyti viščiuką su daržovėmis, o kitą pusę turi tenkintis tik virtais ryžiais. [2]
Pavyzdžiui, penkios didžiausios drabužius parduodančios pasaulio kompanijos arba, anot mūsų kandidačių į prezidentus, „gerieji vakarų šalių verslininkai“, pernai uždirbo 6,9 mlrd. eurų. Tačiau viena mergina, dirbanti vienos iš tų kompanijų filiale Mianmare, prisipažino, kad dirba po 14 valandų per parą pavojingomis sąlygomis, neturėdama galimybės net nueiti į tualetą, ir per dieną uždirba tik 4 JAV dolerius. Ir tai dar nėra taip blogai. Nes, pavyzdžiui, centrinės Afrikos kavos ar medvilnės plantacijose žmonės pluša ir už 6 dolerius per mėnesį. [2]
Ekspertų skaičiavimais, net dviejų trečdalių pasaulio milijardierių, A. Maldeikienės džiaugsmui sunešančių į savo valstybės biudžetus tiek daug pinigų, turtas yra sukrautas ne dėl verslo rizikos, o dėl nepajudinamų monopolijų įtakos ir kronizmo (asmeninių verslo ryšių su politikais). Pasaulio turtingieji vien Panamoje nuo mokesčių yra paslėpę apie 7,6 trilijono dolerių. O besivystančios šalys kasmet praranda apie 170 mlrd. dolerių, kuriuos „gerieji Vakarų verslininkai“, išsunkę vietinius gyventojus, išsiveža į „ofšorus“ ar, geriausiu atveju, į „motinines“ valstybes. [2]
Tiek A. Maldeikienė, tiek I. Šimonytė, panašu, labai norėtų, kad šie „gerieji vakarų verslininkai“ dirbtų ne tik Bangladeše, bet ir Lietuvoje. O Lietuvos Konkurencijos taryba, neleisdama Lietuvos įmonėms plėstis ir stiprėti bei didžiulėmis baudomis bausdama bandelių kepėjus, prašluotų vietą Lietuvos žemelėje vakarų monopolijoms.
3-oji reklama: nusivylusieji bus išgelbėti teisingu perskirstymu
Pagrindinė šios reklamos kūrėja ir yra vakarietiško verslo gerbėja, visų laikų nenuilstanti perskirstytoja bei kandidatė į prezidentus I. Šimonytė, pasiryžusi išgelbėti visus valstybe nusivylusius žmones. Ji pasiūlė unikalią idėją – „visiems susitarti“, kaip turi būti perskirstomas sukurtas gėris. Šiame perskirstymo procese kandidatė, panašu, nedalyvaus, nes ir pati tiksliai nežino, koks tas perskirstymas turėtų būti. Mat vieną dieną ji mano, kad perskirstymas turėtų būti toks, kaip Airijoje, t. y. mažesnis nei šiuo metu Lietuvoje. Kitą dieną jau nori tokio perskirstymo, kaip Vokietijoje, kuris yra gerokai didesnis nei Lietuvoje.
Pavyzdžiui, per 2016 m. Seimo rinkimus I. Šimonytė buvo viena iš devynių konservatorių rinkimų programos autorių (ir vienintelė finansininkė), kuri siūlė Lietuvai eiti Airijos keliu. O Airijoje perskirstymas pats mažiausiais ES, ir šios šalies finansinė bei socialinė gerovė statoma ant mažų mokesčių ir didžiulio užsienio kapitalo kiekio pamatų.
Tačiau po dvejų metų, maždaug tą pačią dieną, kai „savo/ne savo noru“ nusprendė kandidatuoti į Prezidento postą, I. Šimonytė pareiškė, kad Lietuvos kelias – tai Vokietijos kelias, ir Lietuva turėtų perskirstyti daugiau, taip, kaip Vokietijoje. Kandidatė tądien buvo įsitikinusi, kad Vokietijoje žmonės gerai gyvena ne todėl, kad ši šalis yra konkurencingiausių pasaulio ekonomikų trejetuke ir turtingiausių valstybių dešimtuke, bet todėl, kad ten didesnis perskirstymas.
Kodėl kandidatė taip greitai iš Airijos kelio pasuko link Vokietijos, neaišku, bet galima spėti, kad tokį sprendimą ji priėmė pasitarusi su savo drauge ir kita svieto lygintoja A. Maldeikiene. Nes pastaroji prasitarė, kad buvo matematiškai suskaičiavusi konservatorių rinkimų programą ir radusi ten daug „matematinių nesąmonių“, kurių, tikėtina, pridarė ir pati I. Šimonytė, vienintelė finansininkė tarp programos kūrėjų. Negana to, A. Maldeikienė tų nesąmonių autorę I. Šimonytę vėliau labai prašė kandidatuoti į LR prezidentus.
Todėl nenuostabu, kad po tokių nuotykių, linksmesnių nei paties Šveiko, I. Šimonytė rinkėjams pasiūlė tiesiai ir konkrečiai: skirstykitės tą gerovę patys.
Labai realu, kad rinkėjams toks pasiūlymas bus kaip eliksyras širdžiai. Kas gi nenorės tapti Lietuvos gerovės perskirstymo epopėjos dalyviu? Tik įdomu, kaip konkrečiai tas visuotinis gerovės perskirstymas atrodys mūsų valstybėje, kurioje seimūnai metus nesusitaria, kaip sekmadieniais turi dirbti parduotuvės, kurioje Vyriausybė su prekybininkais gal trejus metus nesusitaria, kiek turi kainuoti kalafiorai, kurioje mokytojai nesusitaria, kaip turi būti paskirstyti dešimtys jų atlyginimams skirtų papildomų milijonų, ir kurioje trys įtakingiausios grupės – darbdaviai, profsąjungos bei Vyriausybė – metus nesusitaria, kiek turi didėti minimali alga: 20 ar 50 eurų.
Todėl jei Lietuvoje prasidės I. Šimonytės pasiūlytas visuotinio susitarimo dėl gerovės paskirstymo procesas, vaizdelis galėtų būti maždaug toks: vieną dieną kažkur smėlio karjere (kad aplink nebūtų aštrių daiktų muštynių atveju) susirinks perskirstytojų kongresas bei visos suinteresuotos visuomenės grupės, kurių yra keli šimtai, ir reikalaus savo dalies nusivylimą panaikinti. Pensininkai, kad nebūtų nusivylę valstybe, reikalaus 800 eurų pensijos – tokį skaičių, kaip reikalingą pensininkams oriai gyventi, minėjo jų organizacijos vadovė. Tada mokytojai ir gydytojai reiklaus savo 2000 ar 3000 eurų atlyginimų. Paskui atskubės policija su sąrašais, kiek kokių papildomų kopėčių ir automobilių jiems reikia, valdininkai su savo biudžetais auksiniams šaukštams ir „otkatams“. Dar – profsąjungos su savo poreikių talmudais, gyvūnų mylėtojai, kultūros renginių organizatoriai su savo programomis apie žmonių ir gyvūnų gerovės užtikrinimą, ir taip toliau.
Suskaičiavus visų suinteresuotų grupių poreikius, kurių patenkinimas panaikintų žmonių nusivylimą valstybe, išeitų, kad verslininkai ir savarankiškai dirbantys žmonės, kuriuos I. Šimonytė švelniai vadina „gyvulių ūkiu“, turės pasididinti mokesčius maždaug 10 kartų. Verslininkai, aišku, mielai sutiks. Tiesa, turimo turto šiems įsipareigojimams įvykdyti neužteks, todėl teks skolintis iš užsienio bankų. Bet visuotinis nusivylimas valstybe išnyks, ir visi taps laimingi bei dėkingi I. Šimonytei už visų jų karmos indų išvalymą teisingu visuotiniu perskirstymu.
Žodžiu, tai, ko nespėjo padaryti Kristus su savo apaštalais, padarys Žmonių partijos atstovė I. Šimonytė.
4-oji reklama: dėl visko kalta turtinė nelygybė
Šią jau iki kaulų smegenų visiems įkyrėjusią melodiją dar pavirpinti nusprendė kandidatas į prezidentus Naglis Puteikis.
Tiesa, kokios turtinės lygybės konkrečiai kandidatas norėtų, kol kas niekas nežino. Nes turtinė nelygybė Lietuvoje yra viena mažiausių lyginant tiek su ES, tiek su EBPO. [3]
Gali būti, kad kandidatas nelabai skiria, kas yra turtinė, o kas – pajamų nelygybė. Pavyzdžiui, kas yra pensininkas, gaunantis 200 eurų pensijos, bet turintis kelis butus Vilniaus centre? Greičiau turtuolis. O jaunas specialistas, gaunantis 1500 eurų atlyginimą, bet su mažais vaikais ir nedirbančia žmona besiglaudžiantis nuomojamame bute? Greičiau vargšas. Todėl viso pasaulio ekspertai, vertindami šalies gerovę, skaičiuoja du kompleksinius rodiklius – turto ir pajamų nelygybę. Tačiau Lietuvoje skaičiuojama tik pajamų nelygybė, nes ji yra didesnė už ES vidurkį ir labai tinka svieto lygintojų demagogijai kurpti. Tačiau turtinė nelygybė Lietuvoje visiškai nematoma – mat savo „kuklumu“ visiems „lygintojams“ sugadintų rinkiminius-reklaminius šou, o kartu ir karjerą.
Didžiausia turtinė nelygybė, kaip bebūtų keista, yra skandinaviškojo socializmo šalyse. Pagal turto nelygybės koeficientą pirmauja Švedija (GINI 83,4), ją seka Airija (GINI 81,3), Danija (GINI 80,9), Norvegija (GINI 80,5) ir Vokietija (GINI 79,5). Lietuva šiuo atžvilgiu yra viena lygiausių šalių Europos Sąjungoje (GINI 51,6). [3]
Kodėl Skandinavijos šalyse tokia didelė turtinė nelygybė, ekspertai aiškina paprastai – čia labai gerai veikia socialinės apsaugos ir sveikatos sistemos, todėl mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms nereikia kaupti papildomo turto, kuris užtikrintų jų socialinį saugumą. Nes ištikus bėdai viskuo pasirūpina valstybė – ir gydymu, ir gerais socialiniais būstais, ir senatvės priežiūra. Be to, Skandinavijoje žmonės gauna orų gyvenimą užtikrinančias pensijas, reikalingas švietimo paslaugas ir kita. O Skandinavijos turtingieji mielai savo pajamas investuoja šalies viduje ir neišveža jų į „ofšorus“, nes jaučia investicijų saugumą.
Lietuvoje priešingai – žmonės žino, kad, bėdai ištikus, teks verstis iš skurdžios pensijos, kuri paskaičiuojama praktiškai neatsižvelgiant, kiek mokesčių žmogus per gyvenimą yra sumokėjęs. Taip pat žino, kad užklupus ligai, į ligoninę teks neštis ir savo lašelines, ir sauskelnes, ir, juokaujama, net savo aparatūrą bei gydytojus. Todėl čia kur kas daugiau pajamų reikia kaupti turte ar net kojinėse. O ir Lietuvos turtingieji, norėdami investicinio saugumo savo pinigams, labiau dairosi į patikimesnes valstybes, kur yra mažiau svieto lygintojų ir perskirstytojų.
Tačiau kuris gi Lietuvos svieto lyginimu užsiimantis politikas ar ekonomistas teiksis pripažinti, kad turtinės nelygybės rodikliai dažniausiai atspindi ne ką kita, o gerus šalies socialinius ir investicinius rodiklius?
Kalbant apie pajamų nelygybę, ji Lietuvoje tikrai didesnė nei ES vidurkis, nors ir mažiausia tarp Baltijos šalių (Lietuvoje GINI 34,2, Latvijoje GINI 36,3, Estijoje GINI 34,7). [3] Ir ši nelygybė didesnė tik todėl, kad Lietuvoje yra mažos pensijos, turinčios pasaulyje retą bruožą – išmokų lubas. Tačiau šis rodiklis geras vien tuo, kad pagal jį labai lengva atskirti į aukštus valstybės postus kandidatuojantį demagogą. Mat racionalus kandidatas konkrečiai pasiūlytų, kiek, kaip ir iš ko padidinti tas pensijas, kad GINI rodiklis pagaliau imtų ir sumažėtų. O demagogai, tokie, kaip A. Maldeikienė, nieko konkretaus nesiūlo, nes tiesiog nieko konkretaus nežino. Nes demagogai į valdžią ateina ne su skaičiais ir pasiūlymais, o su emociniais burbulais ir iš atsitiktinių statistikų išvirta manų koše.
Tiesa, N. Puteikis šį kartą jau nebesiūlo tradicinės svieto lyginimo formulės „atimti ir padalinti“, bet suskaičiavo, kad turtinę nelygybę mažinti būtų galima rasti 1,6 mlrd. eurų, kurie nesurenkami į šalies biudžetą. Nes Estija, turinti tokį patį kaip ir Lietuvos BVP, į biudžetą surenka 1,6 mlrd. daugiau. Čia belieka pasveikinti kandidatą atradus Nobelio premijos vertą išradimą, kad priklausomybė tarp BVP ir šalies biudžeto dydžio yra tiesinė funkcija. Nepriklausomai, iš ko tas BVP sukuriamas – iš eksporto ir gamybos, ar iš kaimuose statomų paminklų.
Vietoj pinigų – dramos ir adrenalinas
Ir kol šalyje nėra baudų už klaidinančią politinę reklamą, nevykdomus politikų pažadus ir statistinėmis manų košėmis užpilamas rinkėjų akis, tol demagogai ir populistai gali be stabdžių žaisti valstybės likimu kiek širdis geidžia. O žmonės, kurie pasako, kad valstybei reikalingas stiprus ekonominis proveržis ar nauji ekonominiai modeliai, lieka neišgirsti ir nelabai kam įdomūs. Net Lietuvos politologai, vertindami kandidatų į prezidentus pasirodymus vienoje TV laidoje, diagnozavo, kad geriausia pasirodė A. Maldeikienė... Nesvarbu, kad jos „performanse“ tebuvo emociniai burbulai, iš pakampėse surinktų lentelių išvirta košė ir neaišku, į kokią kovą kviečiantys lozungai. O kandidatas V. Ušackas, identifikavęs esminę šalies problemų priežastį, – kad Lietuva tapo nebe kūrėjų, o ES pinigų įsisavintojų tauta, buvo apkaltintas kalbėjęs ne į temą.
Nes Lietuvoje įdomūs tik tie politikai, kurie, kaip animatoriai mažus vaikus, sugeba įtraukti tautą į nesibaigiančius mūšius dėl svieto lyginimo ir perskirstymo. Ten, kur vyksta svieto lyginimas, kovos, kiauros biudžeto paklodės tampymas bei žmonių skirstymas į „labiau žmones“ ir „labiau ne žmones“, ten įdomu. Ten verda aistros, dramos ir trykšta adrenalinas. O kur yra skaičiai ir idėjos, kaip valstybei uždirbti papildomų pinigų, ten neįdomu. Nes ten nėra aistrų ir muštynių.
Todėl dabar ir turime tai, ką turime – mažus atlyginimus ir pensijas, bet užtat daug dramų politinėse arenose! Kol jas visas peržiūri, žiūrėk, ir pamiršti, kad valgyti reikia. Ir kol Prezidentė už klaidinančią politinę reklamą nepasiūlys baudų ne tik verslininkams, bet ir pretendentams į jos vietą, tol Lietuvoje bus linksma, bet tikrai ne sotu.
1 lentelė. Mokestinė našta JAV ir LT žmogui, kurio metinės pajamos „į rankas“ 180 000 eurų
| Mokesčiai | JAV | LT | Skirtumas | ||
| Dolerių | Eurų | Eurų | Eurais | ||
| Pajamos į rankas | 200 000 | 180 000 | 180 000 | ||
| Taxable income | 233 000 | ||||
| Federaliniai (pajamų) | 44 499 | 40 049 | 35 526 | +4 523 | |
| Socialiniai darbuotojo | 11 750 | 10 575 | 21 315 | ||
| Socialiniai darbdavio | 11 750 | 10 575 | 73 847 | ||
| Viso mokesčių | 65 649 | 61 199 | 130 688 | -69 489 | |
| Tarp jų socialinių | 23 500 | 21 150 | 95 162 | -74 012 | |
2 lentelė. JAV ir LT mokestinė našta žmogui, kurio metinės pajamos „į rankas“ 28 000 eurų
| Mokesčiai | JAV | LT | Skirtumas | ||
| Dolerių | Eurų | Eurų | Eurais | ||
| Gross income | 34 000 | ||||
| Taxable income | 10 000 | 9 000 | |||
| Federal tax | 1 000 | 900 | 5 526 | ||
| Darbuotojo socialiniai | 2 601 | 3 315 | |||
| Darbdavio socialiniai | 2 601 | 11 487 | |||
| Viso mokesčių | 6 202 | 5 581 | 20 328 | -14 747 | |
| Tarp jų socialinių | 5 202 | 4 681 | 14 802 | -10 121 | |
Šaltiniai:
1. World inequal report, 2018;
2. „Reward work, not wealth“, Oxfam report;
3. The Inclusive Development Index, 2018 Report, World Economic Forum;
4. United States salary tax calculator, www.goodcalculators.com
5. „Dividends and capital gains under the new tax law“, www.CorporatemonkeyCPA.com