Pasiūlymai atsisakyti automatinio įtraukimo į pensijų kaupimą, palengvinti lėšų atsiėmimą ar keisti valstybės paramos mechanizmą rodo trumpalaikį požiūrį ir ignoruoja pagrindinį kaupimo principą – pensija yra ilgo laikotarpio finansinis įsipareigojimas, o ne taupyklė kasdienėms išlaidoms. Visoje Vakarų Europoje stiprios pensijų sistemos remiasi į tris pagrindinius elementus: privalomą arba stipriai skatinamą kaupimą, ilgalaikę kaupimo discipliną ir aiškias taisykles, kurios užtikrina pensijų sistemos stabilumą. Jei nuspręsime eiti priešinga kryptimi, turime būti pasiruošę neigiamoms pasekmėms pensijų sistemai.
Šiandien SADM pateikti pasiūlymai veda link to, kad po 10–20 metų Lietuvos pensininkai turės gerokai mažesnes pensijas, o valdžia bus priversta didinti mokesčius dirbantiesiems, kad kompensuotų trūkstamas pajamas. Klausimas – kas už tai mokės?
Akivaizdu, kad šiandieniniai dirbantieji, kuriems teks išlaikyti vis didėjantį pensinio amžiaus gyventojų skaičių. Demografinės tendencijos negailestingos: jei šiuo metu dešimčiai dirbančiųjų „tenka“ trys pensininkai, o 2060 m. dešimčiai dirbančiųjų „teks“ jau šeši pensininkai.
Norint kalbėti apie efektyvius sprendimus, o ne trumpalaikius politinius lozungus, reikia suprasti: jei norime adekvačių pensijų ateityje, kaupimą pensijų fonduose turime skatinti, o ne silpninti. Jei vietoje kaupimo II pakopoje, siūloma didinti valstybės įsitraukimą, būtina aiškiai pasakyti – tai reikš didesnius mokesčius.
O jei norima suteikti daugiau lankstumo atsiimant lėšas iš pensijų kaupimo, reikia atvirai pasakyti, kokią pensiją žmogus turės ateityje, jei lėšas išleis anksčiau.
Pensijų kaupimo sistema yra ilgalaikis įsipareigojimas, todėl su ja negalime eksperimentuoti. Jei norime užtikrinti, kad būsimieji pensininkai turėtų ne mažiau orią senatvę, nei šiandieniniai, tai pagrindinis tikslas turėtų būti ne trumpalaikės ir drastiškos korekcijos, o stabilumas ir nuoseklus pensijų kaupimo stiprinimas.
