Kaip veikia užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje?
Laikinuoju įdarbinimu vadinama sutartis, kai darbuotojus įdarbina ir administruoja įdarbinimo įmonė, o jie dirba įmonėse, kurioms prireikia darbuotojų dažniausiai fiksuotam laikui. Daugelyje užsienio šalių bei vis dažniau – ir Lietuvoje, tokiu būdu įdarbinami ne tik gamybos ar aptarnavimo sričių darbuotojai, bet ir ekspertai, kurie padeda bendrovėms įgyvendinti IT ar kitus sudėtingus projektus. Toks įdarbinimo būdas populiarus ir aviacijos srityje, kur aukštai kvalifikuotų darbuotojų, pavyzdžiui, pilotų, dažnai trūksta.
Mūsų šalyje užsieniečių įdarbinimui taikomi įvairūs apribojimai, kurie laikiną įdarbinimą padaro kone neįmanomu. Pavyzdžiui, galima įdarbinti užsienietį, turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kad tokį gautų, asmuo turi porą savaičių laukti vizos, o tada – iki dviejų mėnesių – leidimo gyventi, kuriam gauti reikia pateikti įvairius dokumentus.
Užsieniečius Lietuvoje nuolatinėje darbovietėje galima įdarbinti, tik kai patiekiami išsilavinimo ar vienerių metų patirties įrodymai arba jiems mokamas nemažesnis nei praėjusių metų vidutinis DU – šiemet jis siektų 1786 eurų ar daugiau. O laikinojo įdarbinimo įmonėms taikomi abu – ir patirties, ir atlyginimo – reikalavimai. Užsienio piliečius įdarbinus laikinojo įdarbinimo įmonėje taip pat atsirastų papildomi reikalavimai – keičiantis faktinei asmens darbovietei būtų reikalinga šį keitimą patvirtinti Migracijos tarnyboje, kur apsilankymo tektų laukti dar kelias savaites.
Tad pagal dabartinį reguliavimą sezoniniams darbams asmenis įdarbinti praktiškai įmanoma tik su specialia darbo viza sezoniniams darbams ir tik tiesiogiai (ne per laikinojo įdarbinimo įmones). O užsieniečiai atvykę į Lietuvą ir norintys derinti darbą su mokslais praranda galimybę įsidarbinti visai, nes tik nedaugelis įmonių ryžtasi pradėti tokį sudėtingą administracinį procesą. Tad tokiems asmenims lieka vienas kelias – savarankiškai dirbti pavežėjais ar išvežiotojais, kur ribojimų beveik nėra.
Dėl šių aplinkybių laikinas užsienio specialistų įdarbinimas, pavyzdžiui, trumpalaikiams projektams, išsitęsia iki 2-3 mėn. ir išbrangsta. Turima patirtis rodo, kad laikinojo įdarbinimo įmonės, kurias klientai samdo, kad sumažintų savo administracinę naštą, negali įdarbinti net šalyje jau dirbančių užsieniečių, nes klientams tai reikštų papildomą laukimą ir kaštus.
Galimybė gerinti šalies patrauklumą
Svarbu paminėti, kad jau turime patirties įdarbinant užsieniečius laisviau. Lietuvoje be tokių apribojimų laikinai įsidarbinti leidžiama į šalį dėl karo atvykusiems ukrainiečiams, kad šie žmonės galėtų greičiau ir paprasčiau integruotis į mūsų darbo rinką.
Tad kaip laikinojo įdarbinimo supaprastinimas užsieniečiams galėtų prisidėti prie Lietuvos ekonomikos? Akivaizdu, kad laikinasis darbuotojų įdarbinimas padėtų spręsti gają darbuotojų trūkumo problemą. Tačiau galvojant apie šalies konkurencingumą modernėjančios pasaulinės ekonomikos kontekste, verta atsižvelgti ir į tai, kaip laikinasis įdarbinimas padėtų Lietuvai ateityje.
Ekonomikos sritį prižiūrintiems Lietuvos politikams nuolat kartojant, kaip svarbu yra vystyti aukštųjų technologijų sritį ir gerinti užsienio investicijų pritraukimą, negalime pamiršti dažno užsienio įmonių steigėjų ir investuotojų klausimo – „ar užteks darbo jėgos?“, kuris priverčia juos žvalgytis į tokias šalis kaip Lenkija, Bulgarija ar Rumunija.
Į šį klausimą atsakytume daug užtikrinčiau, jei žinotume, kad Lietuva turi infrastruktūrą, kuri leidžia, kai prireikia, rasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų net kai jų trūksta Lietuvoje, pavyzdžiui, kai įmonė steigiama regionuose, kur darbuotojų rasti sunkiau.
Toks įdarbinimo būdas ypač pasitarnauja verslo perkėlimo į Lietuvą etape. Pavyzdžiui, užsienio įmonei steigiant padalinį gali tekti migruoti klientus ar procesus, o tam prireikia keliskart didesnės darbo jėgos fiksuotam laiko tarpui nei jos reikės tęsiant operacijas. Jei įmonė ryžtasi terminuotus darbuotojus įdarbinti tiesiogiai, kaštai išauga, nes tuo pat metu reikia plėsti ir personalo skyrių. Todėl įprasta praktika yra bendradarbiauti su laikinojo įdarbinimo įmonėmis, kurios suteikia visą reikalingą pagalbą operatyviai.
Pokyčių reikalingumas
Lietuvai toks būdas įdarbinti žmones reikštų paprastesnes derybas su investuotojais ir šalies, kuri lanksčiai prisitaiko prie ekonominių iššūkių, įvaizdį. O didelio masto operacijas šalyje steigiančioms įmonėms pokyčiai suteiktų saugumo jausmą pasirinkus Lietuvą savo būstine ateinantiems dešimtmečiams.
Galiausiai, daugelis pokyčius stabdančių baimių dėl užsienio piliečių integracijos į darbo rinką per laikinąjį įdarbinimą nėra pagrįstos. Pavyzdžiui, klaidingai bijoma, kad pigesnė darbo jėga iš užsienio reikšmingai sumažins lietuvių atlyginimus. Vis dėlto, tam jau turime reguliavimą – laikinasis užsieniečių įdarbinimas nepaveiktų darbuotojų atlyginimų, nes draudžiama laikinai dirbantiems asmenims mokėti mažiau nei atitinkamas atsakomybes turintiems nuolatiniams darbuotojams. O naujai pritrauktos investicijos kaip tik reikalaus vis aukštesnės specializacijos darbuotojų, kas užtikrins ekonominį šalies augimą ir didėjančius atlyginimus.
Ekonomikos augimui lėtėjant apie šalies konkurencingumą turime galvoti vis daugiau. Darbo rinkos pokyčiams, kurie padės mūsų ekonomikai ne tik dabar, bet ir po dešimties metų, jau esame pasirengę – dabar belieka juos atlikti.