Visiems reikalingas, bet... niekas jo nematė
Leisiu sau pajuokauti, kad socialinis verslas man šiek tiek panašus į žaliąją ekonomiką – visi sutinka, kad tai yra labai gerai ir netgi būtina. Bet kalbėti konkrečiais faktais pavyksta turbūt retai kuriam.
Pavyzdžiui, Lietuvoje Socialinio verslo koncepcija patvirtinta dar 2015 metais. Kas įvyko per tuos septynerius metus? Reikia pripažinti, kad nelabai daug.
Visai neseniai socialinio verslo klausimas eilinį kartą vėl pakibo neapibrėžtam laikui, nes Vyriausybėje buvo atmesti Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimai, kuriais buvo siekiama socialinį verslą įtraukti į Lietuvos verslo žemėlapį kaip smulkųjį ar vidutinį. Kai šis įstatymo projektas buvo pasiūlytas, vyko diskusijos, konsultacijos su visuomene. Tačiau dabar visi konsultacijų rezultatai nugulė į stalčius, nes įstatymas tiesiog dingo – nei tobulinamas pagal pastabas, nei pradėtos naujos konsultacijos. Panašu, kad valdžiai nepatiko tai, ką išgirdo konsultacijų metu.
Sprendimas prilyginti socialinį verslą smulkiajam ir vidutiniam verslui buvo siūlomas ieškant išeities, nes iki šiol socialiniams verslams tikrai stinga pozityvaus valstybės požiūrio ir paramos. Ne, kalbu ne apie finansus, kalbu apie tinkamos aplinkos sukūrimą tokiems verslams, kurie realybėje dažniausiai yra mažučiai, vieno ar kelių žmonių įmonės, kurios greta savo uždarbio dar sukuria ir naudą tam tikroms bendruomenėms. Tačiau valstybė apie juos vis dar tyli. Nesuranda galimybių taikyti kitokias sąlygas nei paprastiems verslininkams, neskatina verslininkų spręsti socialines problemas ir prisidėti prie bendruomenių gerovės. Dėl teisės aktų nelankstumo valstybės institucijos iš socialinio verslo įmonių negali pirkti paslaugų, leidžia dirbti vien pagal projektus, nors paslaugų pirkimas, socialinių paslaugų rinkos atvėrimas yra bene svarbiausia sąlyga socialines problemas sprendžiančiam verslui.
Vyriausybė nesutiko
Vyriausybė pasipriešino socialinio verslo prilyginimui smulkiajam verslui. Neva, ne visas socialinis verslas yra smulkus, todėl toks „pritempimas“ būtų neteisingas. Tačiau tuo pačiu atėmė galimybę socialiniam verslui apskritai egzistuoti Lietuvos teisinėje sistemoje. Šiandien socialinius verslus vystantys žmonės realiai yra teisinės sistemos užribyje, jų po savo skėčiu nepriglaudžia joks įstatymas, tad galioja tokios pačios taisyklės, kaip ir verslo gigantams. Visiškai aišku, kad konkuruoti su verslo rykliais nepajėgi nei viena įmonė, kuri be savo pelno dar galvoja ir apie kitokią naudą. Tai ko laukia mūsų Vyriausybė? Kol dar būrys žmonių praras viltį užsidirbti ir sukurti kitokią aplinką sau ir savo aplinkiniams?
Trukdo interesai?
Gali būti, kas socialinio verslo plėtrai koją labiausiai kiša... socialinės įmonės. Gal dėl pavadinimo panašumo, o gal dėl tų miglotų istorijų, kur patys didžiausi Lietuvos verslai pasinaudojo socialinėmis įmonėmis norėdami susimažinti mokesčius. Kiek bediskutuotume apie socialinio verslo ir socialinių įmonių skirtumus, kol kas rezultatų nėra. Ir neaišku, ar kada nors bus. Nes praėjusios kadencijos Seime atsimenu būrelį entuziastų, kurie daug kalbėjo apie socialines įmones, būtinybę keisti situaciją. Išrinkom, dabar tie entuziastai valdžioje jau antrus metus, bet kol kas nieko naujo neįvyko.
Nežinia dėl kokių paskatų valstybė stabdo socialinio verslo potencialą. Konferencijose ir forumuose kalbama apie naujus valstybės institucijų darinius, socialinio verslo svarbą, o realybėje nesugebama sutvarkyti reikalingiausių teisės aktų. Gali būti, kad tam trukdo tam tikri lobistai, įsitvėrę į dabartinę situaciją, tačiau ką tuomet daro mūsų valstybė?
Pagalba – iš privataus sektoriaus
Reikia pripažinti, kad socialinis verslas šiandien daugiau pagalbos sulaukia ne valstybiniame, o privačiame sektoriuje. Nemaža dalis verslo be jokio valstybės paskatinimo atsisuka į socialinį verslą kaip į vieną perspektyviausių formų siekiant tvarumo ir darnos aplinkoje. Turiu pasidžiaugti, kad šį pusmetį nemažai laiko skiriame bendram „Gerų Norų“ ir „Luminor“ banko projektui „Poveikio laboratorija“, kur visi kartu mokomės socialinio poveikio matavimo ir valdymo. Kartu su devynių verslų kūrėjais kalbame ir diskutuojame, ką reikia daryti, kad jų kuriamo verslo poveikis būtų dar didesnis, tariamės, kaip įvertinti sukuriamą naudą. Iš anksto džiaugiuosi, kad kažkuri organizacija po tokios nemokamos sesijos dar laimės ir finansinę paramą, nes mūsų partneris tokią socialinę veiklą laiko prasminga.
Dirbdama „Poveikio laboratorijoje“ labai tikiuosi, kad kuo toliau, tuo rečiau man teks kartoti, kad socialinis verslas, galima sakyti, yra naujos kartos verslas, kuriam rūpi ne tik uždirbti pinigų, bet ir padaryti gerą poveikį visuomenei, spręsti bendruomenėms kylančias problemas. Mes esame pripratę, kad verslas siekia pelno ir moka mokesčius, kas iš esmės yra labai gerai, nes surinktais mokesčiais finansuojamos viešosios paslaugos ir visos valstybės institucijos. Todėl socialinis verslas, kuris be pelno ir sumokėtų mokesčių dar moka išspręsti ir kai kurias bendruomenių problemas, yra dar vertingesnis, nes jo sukuriamos naudos yra kelios: socialinis verslas užtikrina socialinės sistemos atsparumą krizėms, lankstumas leidžia sparčiai diegti inovacijas. Tikiuosi, kad mūsų valstybė sugebės išnaudoti savo žmonių potencialą ir galimybes.