Įstatymo pakeitimais pirmą kartą įtvirtinta darbdavio teisė reikalauti galimybių paso (GP) iš darbuotojo. Iki šiol darbdaviai tam neturėjo aiškaus teisinio pagrindo. Buvo susiklosčiusi paradoksali teisinė situacija: pavyzdžiui, prekybos centrai iš pirkėjo privalo reikalauti GP, o iš darbuotojų – neturi tam aiškaus teisinio pagrindo. Dabar ši spraga užpildyta.
Nuo š. m. gruodžio 1 d. darbdaviai iš darbuotojų gali reikalauti GP ar kito jam prilygstančio dokumento darbo organizavimo, saugos ir sveikatos darbe užtikrinimo tikslais.
Be to, darbdavys privalės pateikti duomenis apie šiuos darbuotojų dokumentus Valstybinei darbo inspekcijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui pareikalavus. Taigi, nuo šios datos atsiranda pagrindas darbuotojo atsisakymą pateikti darbdaviui GP ar kitą imunitetą nuo COVID-19 patvirtinantį dokumentą traktuoti kaip darbo pareigų pažeidimą. Tiesa, konkrečios teisinės šio reikalavimo įgyvendinimo pasekmės nėra tokios aiškios. Darbdavio sprendimas taikyti darbuotojui drausmines priemones, kai šis nesilaiko numatytų reikalavimų, gali priklausyti nuo darbdavio veiklos sektoriaus, galimybės darbuotojui dirbti savo darbą nuotoliniu būdu ir kitų aspektų.
Tačiau daugiausia atgarsio visuomenėje sulaukė kitas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio pakeitimas. Darbuotojai turės patys savo lėšomis apmokėti privalomus profilaktinius sveikatos patikrinimus dėl COVID-19, jeigu jie patenka į tas veiklos kategorijas, kuriose Vyriausybės nutarimu tokių testų reikalaujama. Darbuotojas šiuo atveju turės tik dvi galimybes nepatirti testavimo kaštų ir išvengti nušalinimo nuo darbo. Pirma, darbuotojui COVID-19 patikrinimai nebus privalomi, jeigu jis pateiks darbdaviui GP ar kitą imunitetą patvirtinantį dokumentą. Antra, darbdavys gali savo nuožiūra nuspręsti finansuoti šiuos privalomus sveikatos patikrinimus.
Nesiimsiu spręsti, kokį realų poveikį pandemijos valdymui turės Seime įveiktas Prezidento veto ir keliais procentais tai kilstels esamą vakcinacijos lygį. Tai gali būti sunku prognozuoti, turint galvoje, kad privalomi periodiniai COVID-19 testai, nors iki šiol ir nemokami, jau kurį laiką buvo reikšmingas nepatogumas vakcinacijos atsisakantiems darbuotojams. Be to, lieka neaišku, ar būtent tarp paveiktuose sektoriuose dirbančių darbuotojų yra didžiausias vakcinacijos atsisakančių žmonių skaičius. Dalis paveiktų darbuotojų galbūt vakcinuosis, daliai jų testus finansuos darbdaviai, dar kiti galbūt keis darbo pobūdį ar darbą.
Tačiau jau galima vertinti Seime priimtus sprendimus teisiniu aspektu. Ir čia negaliu išvengti kritiško požiūrio.
Vyriausybės taikomos vakcinacijos skatinimo priemonės yra nenuoseklios. Jeigu senjorai yra skatinami skiepytis 100 EUR išmoka, tai nevakcinuoti (tam tikrų sektorių) darbuotojai vietoj meduolio iš Vyriausybės gauna bizūną – papildomus kaštus privalomiems testams. Ir visa tai – darbo rinkoje vis labiau kylant įtampai dėl darbuotojų trūkumo tokiuose sektoriuose, kaip transportas, švietimas ir pan.
Be to, profilaktiniai COVID-19 testai privalomi tik tam tikruose sektoriuose dirbantiems darbuotojams. Todėl šiuo atveju tos pačios profesijos darbuotojai atsiduria skirtingoje padėtyje ir nebūtinai pagrįstai, žvelgiant iš pandemijos valdymo pusės. Pavyzdžiui, šiuo metu COVID-19 testai privalomi visiems nepasiskiepijusiems gamybos įmonių darbuotojams, taip pat ir jose administracinį darbą dirbantiems žmonėms. Tačiau tą patį administracinį darbą dirbantys darbuotojai kitose sektoriuose (pvz. verslo paslaugų) tokių ribojimų išvengia.
Nerimą kelia ir tai, kad Seimo dauguma, džiaugsmingai atšventusi ir Facebook post’ais aplaisčiusi pergalę prieš Prezidento veto, iš tikrųjų įstatymo lygmeniu nusprendė atsisakyti vieno svarbiausių, kelis dešimtmečius nepajudinamu laikyto darbo teisės principo – privalomus darbuotojo sveikatos patikrinimus turi finansuoti darbdavys. Jis išplaukia iš Konstitucijoje ir Darbo kodekse nustatytų su darbo aplinka bei socialine apsauga susijusių garantijų.
„Seimo dauguma įstatymo lygmeniu nusprendė atsisakyti vieno svarbiausių, kelis dešimtmečius nepajudinamu laikyto, darbo teisės principo – privalomus darbuotojo sveikatos patikrinimus turi finansuoti darbdavys.“
Pandemijos pradžioje nusprendus darbuotojų COVID-19 testus finansuoti valstybės lėšomis, į tai buvo žiūrima būtent kaip į pagalbą darbdaviams, vykdantiems pasunkėjusias saugos ir sveikatos darbe pareigas neapibrėžtomis ekonominėmis sąlygomis. Pandemijai įsibėgėjus, šios priemonės įstatymu paverstos sankcija „nepaklusniems“ darbuotojams.
Na ir dar. 1989 m. birželio 12 d Tarybos Direktyvos 89/391/EEB „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe gerinimo priemonių“ 6 straipsnio 5 punktas numato: „Jokiu būdu negalima reikalauti, kad už priemones, susijusias su darbuotojų sauga, higiena ir sveikata darbe, mokėtų darbuotojai.“
Visi suprantame, kad Seimo politinė dauguma ir Vyriausybė ieško priemonių iš tiesų sudėtingai pandeminei situacijai spręsti. Ir čia negaliu neprisiminti 2008-ųjų krizės. Tuo metu nepopuliarių sudėtingų problemų sprendimų buvo ieškoma kitaip. Vyriausybė sėdo prie bendro stalo kartu su darbdavių organizacijomis bei profesinėmis sąjungomis ir skausmingus sprendimus, kartu su rastais kompromisais bei visų šalių įsipareigojimais guldė į Nacionalinį Susitarimą.
Šiandieninė pandemija ir jos valdymo priemonės veikia tiek darbuotojus, tiek darbdavius. Trišalis susitarimas (ar bent aiškesnė socialinių partnerių diskusija dėl pandemijos poveikio darbo santykiams) akivaizdžiai reikalingas. Užuot grasinus planuojamais patikrinimais, būtent tokia susitarimo forma turėtų būti daromi sprendimai dėl vakcinacijos skatinimo priemonių ir pandemijos kontrolės.