Šiame komentare išsamiai pasistengsiu pagrįsti faktais, kodėl dr. Ž.Mauricas klysta ir klaidina visuomenę.
Dr. Ž. Maurico teiginiai
Pradėkime nuo „Luminor“ banko vyriausio ekonomisto, kuris apgynė ekonomikos mokslo daktaro laipsnį ISM, pasisakymų apie mokytojų atlyginimus ir švietimo finansavimą. Labai rekomenduoju peržiūrėti visą Ž. Maurico pasisakymo įrašą:
Ir visgi manau, jog pravartu pamatyti ir transkribuotą tekstą (už pagalbą dėkoju Gytautui). Žemiau pateikiu kuo galima tiksliau transkribuotus K. Pocytės klausimus bei Ž. Maurico atsakymus į juos. Paryškinimas – mano. Kur dėti skyrybos ženklus jų kalbos mišrainėje, taip ir liko neaišku...
• Paradoksas, jog Lietuvoje finansavimas švietimui ir mokykloms lenkia kitų šalių rodiklius, finansavimas yra pakankamas, o mokytojų atlyginimai nebėra maži:
K. Pocytė: Mokytojas – prestižine profesija iki 2025 m., tai yra idėja, kurią mes labai dažnai girdim, nes mokytojai per šiuos dvejus metus, pastaruosius, streikavo ne kartą, kalbėjo apie atlyginimus. Ir mes vis girdime, kad švietimo sistemoje yra labai daug spragų, bet mes vis tą akcentą dedam ant finansų, kad yra per mažai pinigų, per maži atlyginimai, nors buvo keistas ir modelis (apmokėjimas etatinis). Atlyginimai iš tikrųjų mokytojams kyla, bent jau tai rodo statistika ir, Jūsų akimis, ar tai atlyginimai, kai, na, vidutiniškai apie tūkstantį eurų už etatą uždirba mokytojas – normalu ar dar per mažai?
Ž. Mauricas: Na, iš tikrųjų yra nemenkas paradoksas Lietuvoje, nes lyginant tiek su Europos Sąjungos vidurkiu, tiek su išsivysčiusių valstybių, šalių, vidurkiu, Lietuva skiria daugiau finansavimo švietimo sektoriui bendrai ir ypač mokykloms, nei kitos šalys, vidutiniškai. Taip pat ir mokytojų atlyginimai po padidėjimo, tikrai sutinku, kad ilgą laiką jie atsiliko nuo vidutinio darbo užmokesčio augimo, bet ypač praeiti metai, užpraeiti metai, na, galbūt ir padėjo ta idėja jiems išsireikalauti didesnių atlyginimų, bet dabar, dabar turim tokią situaciją, kad jie jau, netgi, vėlgi lyginant su kitomis šalimis, nebėra maži. Tai, finansų yra, atlyginimai vėlgi, na, kaip ir pakankamai jau neblogi, aišku, lyginant su Lietuvos vidurkiu. Tai klausimas dabar, ko daugiau reikia? Ir, matyt, kad tie kiti žingsniai bus gerokai sudėtingesni, nes mes turime tikrai iššūkių ir efektyvume sistemos, ir taip pat kokybė netenkina mokymo, ir galbūt kartais tas pats santykis, požiūris ir tarp mokinių – mokytojų, tarp mokinių tėvų ir mokytojų yra vis dar toks, sakykime, netoks, kokio galbūt mes norėtume turėt.
• Mokytojų atlyginimai Lietuvoje kaip Suomijoje (lyginant su VDU) – tikslas pasiektas!!!
K. Pocytė: Mes labai dažnai sakome: o užsienyje tai yra kitaip. O Suomijoje, kokioje jau, švietimo sistema ten visiškai stebuklai. Kaip Estija patobulėjo. Jeigu tos šalys, į kurias mes vis atsiremiam, susigalvotų tas tris idėjas ir kitokias Lietuvai, tarkime gerai, paimkime vieną – prestižinė profesija, ar joms pavyktų? Ar mes čia iš tikrųjų realiai ta planą tokį sau pasidarėm realų ir įgyvendinamą?
Ž. Mauricas: Matot, yra labai daug susijusių dalykų. Mes linkę esame pasiimti, lyginant su kitomis šalimis, mes pasiėmėm arba norim pasiimti dalelę tikrai, kuri yra geresnė. Tai iš Suomijos pasiimam kokybę, bet nenorim atlyginimų pasiimti, nes atlyginimai Suomijoje yra maži, apskritai Skandinavijoje mokytojų atlyginimai yra maži, lyginant su jų šalių vidurkiu. Suomijoje atlyginimas, aš pažiūrėjau specialiai, siekia 105 proc. VDU, tai yra vos šiek tiek didesnis, jeigu lyginant su darbo užmokesčiu, aukštą išsilavinimą turinčių asmenų, kaip EBPO lygina, tai siekia tik 70–80 proc. tai Skandinavijos šalys yra vienos mažiausių. Tai va klausimas, ką mes norim pasidaryt prestižine specialybe, dėl to, kad jiems patinka tas darbas, sąlygos yra sudarytos geros, daug yra laisvės, šalis yra pasiekusi aukštą lygį ir tokios šalies mokytoju būti yra prestižas, reiškia, mano šalis yra pirmaujanti, čia kiek gaunu mažiau atlyginimo lyginant su kitais, bet pakankamai nemažai, man pakanka ir aš galiu save realizuoti Tai va čia dalykų yra daug kitų dedamųjų...
Kodėl tai, ką kalbą banko PR'čikas, yra svarbu?
Daug kam gali pasirodyti, gal ir net pačiam Ž. Mauricui, jog aš čia kabinėjuosi prie žodžių, netikslumų, sąvokų ar šiaip... priekabiauju. Taip aš purkštauju ir priekabiauju dėl dviejų priežasčių:
1. Ž. Mauricas ateina į laidą nepasiruošęs, kalba netiksliai ir klaidina visuomenę, daro gėdą ekonomikos gildijai, nesupranta, kad didžioji dalis jo minimos statistikos yra ištraukta iš konteksto ir praranda prasmę, kurią jis bando tai statistikai suteikti
2. Ž. Maurico kalba turi poveikį visuomenės formuojamai opinijai. Štai kiek vėliau daryto Delfi pokalbio ištrauka su Vilniaus Licėjaus direktoriumi Sauliu Jurkevičiumi. Laidoje jau antrą kartą naudojamas ir visuomenei į galvas kalamas naratyvas – jog daugiau didinti mokytojų atlyginimų nebereikia! Tai konstatuoja Delfi žurnalistė ir tai patvirtina ir licėjaus direktorius!
Faktai be konteksto – beverčiai
Kai kadaise dėsčiau pirmo kurso bakalauro studentams Vilniaus universitete, visada aiškinau, jog skaičiai (statistika / faktai) savaime, be konteksto, yra beverčiai. Labai gaila, jog „Luminor“ vyr. ekonomistas nelankė mano paskaitų kartu su pirmakursiais bakalauro studentais, netektų dabar raudonuoti.
Žemiau bandysiu atsakyti skaitytojams į šiuos klausimus:
• Ar tikrai Lietuvoje skiriama daugiau lėšų švietimui nei kitose išsivysčiusiose šalyse ir jeigu taip, kodėl tai nėra paradoksas?
• Ar tikrai Lietuvoje daugiau nei kitose valstybėse finansuojame mokyklas?
• Ar tikrai Suomijos mokytojų atlyginimų su VDU santykis yra tinkamas Lietuvai, jeigu ne, kodėl?
• Ar mokytojų atlyginimai kyla sparčiau, nei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų (pvz., gydytojų)?
Ar tikrai Lietuvoje skiriama daugiau lėšų švietimui nei kitose išsivysčiusiose šalyse ir jeigu taip, kodėl tai nėra paradoksas?
Žemiau pateikiamame grafike suliejamos dvi statistikos į vieną: taškai pažymi valstybės pagal tai, kiek valdžios sektorius skiria lėšų švietimui proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) (x ašis) ir kokią dalį visų valdžios sektoriaus išlaidų sudaro šios išlaidos (y ašis). Įpaišytas kryčius pažymi ES-27 vidurkį.
Įžvalgos iš grafiko:
• Lietuva, kaip ir kaimynės Latvija ir Estija, ganėtinai prioritetizuoja švietimą (esame ganėtinai aukštai y ašyje)
• Tačiau Lietuva, nors ir turi „panašią“ švietimo sistemą kaip Latvija ir Estija, skiria ženkliai mažiau lėšų (proc. BVP) švietimui
• Jeigu lygiuojamės, kaip keliskart paminėjo Ž. Mauricas, į Skandinavijos šalis, tada Lietuvos situacija atrodo dar liūdniau
• Procentinį skirtumą tarp Lietuvos ir Estijos pavertus eurais (naudojant 2020 m. nominalų BVP dydį), skirtumas siektų apie apie 458 mln. eurų. [(0,058–0,049) x 50862,3 mln.]
• Procentinį skirtumą tarp Lietuvos Švedijos pavertus eurais – 915,5 mln eurų [(0,067–0,049) x 50862,3 mln.]. Taigi, beveik milijardas eurų!
Apie paradoksą, jog skiriame daugiau nei ES vidurkis:
Nesu įsitikinęs, ar Ž. Mauricas pats gaminasi valgyti, bet jeigu taip, tikiuosi mano pateikta iliustracija padės suprasti esmę.
Tam, kad žmogus būtų sotus (ar bent nemirtų), jis turi pavalgyti tam tikrą kiekį maisto. Jeigu žmogus turi mažą kepaliuką duonos, tai kad būtų pavalgęs, jis suvalgys didesnę dalį duonos kepalo. Jeigu žmogus turės didelį kepalą duonos, tada jo suvalgytas toks pat duonos kiekis sudarys mažesnę viso didelio duonos kepalo dalį.
Suprantama, ekonomikos dydis nėra viskas. Kiekviena šalis, be to, yra skirtinga daugybe parametrų, kurie gali turėti įtakos reikiamam finansavimui: mokytojų atlyginimų dydžiai, geografinis populiacijos paplitimas, kuris daro įtaką tinklo dydžiui ir efektyvumui, švietimo sistema per se ir t. t. Tad proc. BVP skiriamas švietimui, savaime nepasako labai daug ir turėtų būti naudojamas atsargiai ir tik kaip indikacinis dydis.
Apibendrinant: jokio paradokso nėra. Lietuva išleidžia švietimui mažiau proc. BVP nei panašias sistemas ir ekonomikas turinčios Latvija ir Estija. Adekvatus švietimo finansavimas turėtų būti ~500 mln. eurų didesnis.
Ar tikrai Lietuvoje daugiau nei kitose valstybėse finansuojame mokyklas?
Valdžios išlaidas švietimui galima suskaidyti į šias grupes:
GF0901 Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas
GF0902 Bendrasis lavinimas
GF0903 Aukštesnysis lavinimas
GF0904 Aukštasis mokslas
GF0905 Kiti jokiai grupei nepriskirti su švietimu susiję reikalai
GF0906 Papildomos švietimo paslaugos
GF0907 Moksliniai tyrimai ir plėtra švietimo srityje
GF0908 Kiti jokiai grupei nepriskirti su švietimu susiję reikalai
Kadangi nežinau, kurias švietimo grupės Ž. Mauricas turi omenyje, kalbėdamas, jog mokyklas finansuojame pakankamai, aptarsiu šią statistiką:
• Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo finansavimą
• Bendrojo lavinimo finansavimą
Įžvalgos iš grafiko:
• Ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui Lietuva lėšų skiria santykinai ne tik ne daugiau nei kitos išsivysčiusios šalys, o tik daugiau nei dvi (nepykite Rumunija ir Bulgarija) skurdžiausios ES šalys!
• Atotrūkis nuo suomių siekia 0,3 p. p. BVP (~153 mln. eurų) [pastaba: nesu tikras, ar Suomijos statistika atspindi visą ikimykyklinį ir pradinį finansavimą?]
• Atotrūkis nuo ES-27 siekia 0,7 p. p. BVP (~356 mln. eurų)
• Atotrūkis nuo *sistemiškai artimų* Latvijos / Estijos siekia 1,2 p. p. BVP (~610 mln. eurų)
• Atotrūkis nuo kitų Skandinavijos šalių dar didesnis...
Valstybės kontrolė savo audite yra aiškiai parašiusi, jog būtent ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje yra labai prastai išplėtotas, per menkai finansuojamas, neprivalomas, o tai vienas pagrindinių faktorių didinantis vaikų galimybių nelygybę. Pagrindinės citatos:
• Iš visų švietimo pakopų didžiausią ekonominę grąžą duoda investicijos į ankstyvąjį ugdymą nuo gimimo iki 5 metų. Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas lemia geresnius vaikų pasiekimus vėlesniais etapais, ypač teigiamai veikia augančius nepalankioje socialinėje aplinkoje. Deja, ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūksta vietų, o auklėtojai uždirba mažiausiai iš visų pedagogų.
• Ankstyvojo ugdymo prieinamumas užtikrinamas tik daliai vaikų: skirtingose savivaldybėse ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko 14–67 proc. vaikų iki 5 metų amžiaus, devynių savivaldybių darželiuose nebuvo pakankamai vietų visiems norintiems. 30-yje savivaldybių vietų trūko tėvų pasirinktose įstaigose – jiems buvo pasiūlyta savo atžalas leisti į labiau nutolusius darželius, bet atokiau gyvenančių vaikų vežiojimą į ikimokyklinio ugdymo įstaigas užtikrina tik 37 savivaldybės iš 60-ies. Audito rezultatai rodo, kad ikimokyklinio ugdymo procese nedalyvavo daugiau kaip trečdalis (36 proc.) socialinės rizikos šeimose augančių vaikų.
• Kaip rodo auditas, ikimokyklinio ugdymo auklėtojai uždirba mažiausiai iš visų pedagogų – jų atlyginimai yra 36 proc. mažesni nei bendrojo ugdymo mokytojų. Trečdalis (32 proc.) audituotų įstaigų pažeidžia higienos normas dėl vaikų skaičiaus grupėse – jos perpildytos. Norinčių dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigose trūksta – 40 proc. įstaigų sulaukė tik po 1 kandidatą būti auklėtoju.
Įžvalgos iš grafiko:
• Bendrojo lavinimo finansavimui Lietuva skiria apie 1,7 proc. BVP. Gerokai lenkiame kaimynes Latviją, Estiją, bet taip pat ir Daniją, Švediją, Norvegiją. Atsiliekame tik nuo Suomijos (įtariu, čia išsilygina Suomija su GF0901 statistika).
• Taigi šioje vietoje, galima būtų konstatuoti, jog iš tiesų bendrojo lavinimo švietimui skiriame pakankamai lėšų. Tai, ko gero, vienintelis punktas, kur Ž. Mauricas neklydo.
Tačiau adekvatus finansavimas nereiškia (tą pažymoj ir Ž. Mauricas), jog lėšos panaudojamos efektyviai. Kaip jau rašiau savo bloge, turime labai keistą sistemą, kur didžioji dalis finansavimo ateina iš centrinės valdžios, tačiau mokyklų tinklas ir su juo susijęs efektyvumas yra vietinės valdžios, t. y. savivaldybių, atsakomybė. Dar blogiau, jog tinklo neefektyvumas atsiliepia švietimo kokybei, už kurios nebuvimą daug kas kaltina Švietimo ir mokslo ministeriją bei pačius mokytojus, o ne savivaldybės tarybą / merą.
Kvadratuose sumos min / max:
Bet taip, uždarinėti tuščias mokyklas regiono politikai nenori. Mokytojai dirba tik daliniu, o ne pilnu etatu, švietimo kokybė žemiau grybo... Bet išlaikome kultūrinį kaimų židinį. Gražus pavadinimas tautos genocidui.
Todėl vienas iš centrinių profesinių sąjungų reikalavimų Vyriausybei ir politikams, ties kuriuo šiuo metu darbuojasi įvairių PS atstovai, turėtų būti, jog švietimo tinklo valdymas būtų perimtas į centrinės valdžios rankas. Tada ji taptų atsakingą už efektyvų turto valdymą, už pavėžėjimo užtikrinimą ir to pasekoje atsakinga ir už švietimo kokybę! Visos atsakomybės ir galimybės (finansavimas) vienose rankose.
Ar tikrai Suomijos mokytojų atlyginimų su VDU santykis yra tinkamas Lietuvai, jeigu ne, kodėl?
Ž. Mauricas pažymi, jog palyginus mokytojų atlyginimą su vidutiniu darbo užmokesčiu, Lietuvoje atlyginimai yra nebe maži. Banko PR'čikas pagrindžia tokią savo išvadą tarptautine statistika. Antai Lietuvoje mokytojų atlyginimų ir VDU santykis jau yra toks pats, kaip ir Suomijoje. Skaičiai teisingi, bet skaičiai be konteksto ir vėl pakiša koją Ž. Mauricui.
Žemiau naudosiu EBPO statistiką, todėl įverčiai skiriasi nuo Ž. Maurico paminėtų skaičių, taip pat skiriasi ir nuo to, ką mes skaičiuojame Lietuvoje (mokytojų atlyginimų ir VDU santykis). Tačiau EBPO taikoma skirtinga metodika pačių išvadų nekeičia.
EBPO duomenų bazėje galima rasti mokytojų atlyginimus, priklausomai nuo to, kokio lygio institucijoje dirbama, ir kokia yra mokytojų darbo patirtis. Ne visos šalys pateikia duomenis, juo labiau ne visiems lygiams. Todėl pasirenku stažo neturinčių mokytojų kategoriją, juolab, nuolat kalbame apie tai, jog atlyginimas ir „prestižas“ turi pritraukti gabiausius absolventus į mokytojo profesiją.
Išvados iš grafikų:
• Pradedančių ikimokyklinio ugdymo mokytojų atlyginimo ir VDU santykis 2018 m. Lietuvoje siekė 48 proc. VDU, Latvijoje – 55, Suomijoje – 68.
• Pradedančių pradinio ugdymo mokytojų atlyginimas Lietuvoje siekė 75 proc. VDU, Latvijoje – 55, o Suomijoje 76.
• Vidurinio ugdymo pradedančių mokytojų atlyginimų rodikliai irgi ganėtinai panašūs, Lietuvoje svyruoja apie 75 proc. VDU, Suomijoje 82 / 87 VDU.
Tai ką, Ž. Mauricas teisus? Pasiekėm (beveik) Suomijos standartus? Deja, deja ne...
Kai lyginame mokytojų atlyginimus su VDU, labai svarbu, kaip „atrodo“ ir iš ko „susideda“ tas VDU. Tai ir yra tas kontekstas, kurį pamiršta, arba piktybiškai ignoruoja Ž. Mauricas. Leiskite paaiškinti…
VDU nelygu VDU
Lietuvoje ir Suomijoje kardinaliai skiriasi gyventojų gaunamų pajamų, iš kurių ir apskaičiuojamas VDU, skirstinys. Pagrindinės priežastys:
• šešėlinė rinka (vokeliai)
• pajamų nelygybė, atlyginimų plokštumas
Šešėlinė rinka
Taigi mokytojų atlyginimų ir tikrojo VDU santykis yra nežinomas, bet mažesnis nei skelbiama oficialiai, dėl nelegalaus darbo ir su juo susijusių pajamų įtakos. Taigi, „Suomijos lygio nepasiekėm“
Pajamų nelygybė
2018 metais S80/S20 rinkos pajamoms po mokesčių Lietuvoje siekė 13. Taigi 20 proc. daugiausiai uždirbantys vidutiniškai uždirbo 13 kartų daugiau, nei vidutiniškai uždirbo 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių darbingo amžiaus asmenų. Tuo tarpu Suomijoje šis santykis buvo kone per pus mažesnis ir siekė 8,7.
Taigi, atlyginimai Suomijoje yra gerokai labiau plokšti (skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų perpus mažesnis nei Lietuvoje), o tai reiškia, jog 70 proc. VDU Suomijoje yra ženkliai daugiau, nei 70 proc. VDU Lietuvoje.
Ir dar...
Taigi, pasakymas, jog atlyginimai jau pakankamai padidėjo, nes pasiekė „Suomijos lygį“, gali būti ištarti tik tokio asmens, kuris arba visiškai nesupranta, jog lygina obuolius su riešutais, arba tyčia padeda skleisti žinią, jog daugiau nebebūtų didinami mokytojų atlyginimai.
Ar mokytojų atlyginimai kyla sparčiau, nei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų (pvz., gydytojų)?
Besiklausant „Luminor“ PR'čiko susidaro toks įspūdis, jog dėka projekto ir iškelto tikslo „Mokytojas – prestižinė profesija“, mokytojų atlyginimai Lietuvoje kilo sparčiau nei kokių nors kitų viešojo sektoriaus darbuotojų grupių. O ką sako statistika?
Išvada: mokytojų atlyginimai nuo 2018m. vasario padidėjo vidutiniškai 7,7 proc. ir lenkė vidutinį viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimą, kuris siekė tik 5,1 proc., lenkė ir viso švietimo sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimą, kuris siekė 7,1 proc. Tačiau gydytojų 15,4 proc. augimas tarsi turėtų suponuoti, jog „prestižinė profesija – mokytojas“ labiau pasitarnavo gydytojams! Tik nesakykite to Ž. Mauricui, taip paskui ir pradės kalbėti...
Ne, medikų keliami reikalavimai, mitingai bei A. Verygos patvirtintas 3 VDU tikslas padarė savo. Tai galima matyti iš viršuje esančio grafiko. Kartu šis grafikas, turėtų paskatinti būtent viešojo sektoriaus profsąjungas jungti jėgas ir siekti, jog Lietuvoje atsirastų teisinga viešojo sektoriaus atlyginimų sistema ir ateityje viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų didinami tik per bazinį dydį. Tada visoms profesijoms (jau pasiekus teisingus profesijų koeficientus), atlyginimai didėtų proporcionaliai vienodai ir jokia silpna viešojo sektoriaus sritis nebebūtų pamirštama (žr. grafike public administration tiesės raidą). Tai turėtų tapti vienu iš kertinių, „Profesinių sąjungų Viešojo sektoriaus 2020–2030 metų strategijos vizija“ dokumento punktų.
Epilogas
Parašius šį komentarą, nesugalvoju ką parašyti epilogui. Vienintelis klausimas, kuris man kyla pamačius tiek statistikos, grafikų, kontra argumentų – KODĖL? Kodėl „Luminor“ vyr. ekonomistas dr. Ž. Mauricas kalba paistalus į viešą eterį?
Pats paprasčiausias atsakymas gali būti, kuriuo aš noriu tikėti, jog Ž. Mauricas IR VĖL nepasiruošė prieš eidamas kalbėti į eterį. Taip manau todėl, jog paruošti šį komentarą (surinkti statistiką, paruošti grafikus ir parašyti šį tekstą) man reikėjo ~20 valandų gryno darbo. Ir aš nemanau, kad banko PR’čikas gali skirti tiek laiko. PR'čikas pasižiūri kelis grafikėlius ir bando papasakoti kaip yra, savo galvoje prie tų grafikėlių prisigalvodamas likusį kontekstą.
Kiek komplikuotesnė teorija – tikslinis auditorijos klaidinimas ir tikslinis viešosios opinijos formavimas. Jeigu padarysime drąsią prielaidą, jog banko PR’čikas atstovauja banko ir privataus kapitalo interesus, būtent tų interesus, kurie nenori, jog Lietuvoje dėl didėjančių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų būtų didinimas perskirstymas (ir didėtų mokesčiai), o priešingai, netgi viliasi, jog už gautą pelną iš stambių projektų išvis nebereikės mokėti pelno mokesčio, tada toks viešos opinijos formavimas ir klaidingos realybės stumimas į tautos (kartu ir politikų) pasąmonę darosi logiškas.
Tikėkite kuria norite versija, gal net kokia nors dar kita, bet kai klausotės bankų PR’čikų, neimkite visko už gryną pinigą.
Ir visiškai pabaigai
Dmitry Lvovich Bykov apie mokytojo misiją (ačiū Viktorijai už vertimą).
Žinių rinkinį apie dėstomą dalyką „Iphone“ gali suteikti vaikui ženkliai greičiau negu mes. O mano, kaip mokytojo, tikslas – profesionalus domėjimosi gyvenimu ir mokslu ugdymas. Profesionalus motyvacijos ugdymas.
Strugackių teorija mane pilnai tenkina. Ten tris punktai:
* vaikų ugdymas turi būti profesionalų darbas, kaip ir medicina
* svarbiausia ne išsilavinimas, o domėjimosi ugdymas
* aksiologinis (vertybinis) auklėjimas. Trijų pagrindinių dorybių įdiegimas – meilės, draugystės, kūrybos.
Žmogaus profesionalumas, tai jo sąžinė, t. y. moraliniai kriterijai lengvai paslenkami, keičiami kaip Tėvynės klausimas. Pernelyg paprasta ideologiškai apkvailinti žmogų. Vieno jus negalite profanuoti – profesijos. Jeigu žmogus profesionalas – jis profesionalas. Ir šito neišmuši. Jeigu jis žino tekstus, įrodinėja teoremas, gali perskaityti cheminių reakcijų koeficientus – jis ne savamokslis. Jeigu jis šito nežino, joks moralinis spindesys to nekompensuos.
Aš už tai, kad žmogus būtų profesionalu. Aš ne už mokytoją-draugą, ne už mokytoją-brolį, aš už mokytoją-superprofesionalą. Aš už mokytoją iš Stugackių pasakojimo.
P. S. viename iš savo pranešimų esu sakęs, jog su dabartiniu VDU šalyje (įvertinant visas aukščiau minimas VDU problemas), mokytojų DU ir šalies VDU santykis turėtų siekti apie 2–2,5 VDU, rekomenduoju skirti laiko šiam pristatymui (yra ir video).