Telekomunikacijų paslaugų tiekėjai klientams siūlo pasinaudoti šiuo duomenų siuntimosi būdu ir pakeisti tradicinės televizijos žiūrėjimą į naudojimąsi IPTV paslaugomis. IPTV – tai televizija, kurios vaizdas ir garsas verčiamas ne standartiniu analoginiu, o skaitmeniniu signalu, kuris prieinamas visiems interneto vartotojams.
Taigi klientams iš esmės suteikiama galimybė įsigyti specialius IPTV priedėlius ir juos prijungus prie interneto ir ekrano srautinio siuntimo būdu žiūrėti kūrinius, patalpintus internete.
Teigiama, kad IPTV garantuoja platų programų ir filmų pasirinkimą, todėl neišvengiamai kyla intelektinės nuosavybės apsaugos klausimas. Įprastai problemų neturėtų kilti, jeigu priedėliai nukreipia į legalų turinį, tačiau kaip yra tais atvejais, kai naudotojas per IPTV priedėlyje pateiktas nuorodas gali žiūrėti nelegalų turinį iš online streaming tinklapių?
Į šį klausimą 2017 m. balandžio 26 d. bandė atsakyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) byloje Stichting Brein prieš Jack Frederic Wullems. J. F. Wullems platino priedėlius, kuriuos prijungus prie interneto ir ekrano (pavyzdžiui, televizoriaus), naudotojas gali žiūrėti internete prieinamą nelegalų turinį (t. y. filmus, „įkeltus“ be kūrėjų leidimo).
Priedėlio naudotojas pats neturėjo įvesti konkretaus tinklapio adreso, nes skaitytuve jau iš anksto buvo įkelti hipersaitai, kuriuos paspaudus vartotojas būdavo nusiunčiamas į kitų asmenų online streaming tinklapius su nelegaliais filmais ir serialais.
Taigi tokiais priedėliais vartotojui buvo sudaryta galimybė per savo ekraną žiūrėti nelegalų turinį iš interneto, nors skaitytuvuose pačių kūrinių nebūdavo.
Bylos situacija susijusi su dviem taikytinos ES teisės klausimais dėl autorių teisių apsaugos: kūrinių atgaminimo ir kūrinių viešo paskelbimo teisių.
Šių teisių išaiškinimas Stichting Brein byloje reikšmingas Lietuvai, nes Teisingumo Teismas yra vienintelė institucija, oficialiai aiškinanti ES teisę – Teisingumo Teismo priimtas prejudicinis sprendimas ir išaiškinimas yra privalomas ne tik Nyderlandų teismui, kuris kreipėsi į ESTT byloje Stichting Brein, bet ir kitų ES valstybių narių, įskaitant Lietuvos, teismams ir kitoms institucijoms. Be to, priimtas sprendimas gali turėti reikšmės kontroliuojant Lietuvoje veikiančių retransliuotojų (IPTV tinklais) ir asmenų, platinančių televizijos programas ir (ar) atskiras programas internete, veiklą.
Kūrinio atgaminimo momentas byloje įdomus tuo, kad įprastai atgaminimas suprantamas kaip bet kokios formos kūrinio kopijos padarymas, pavyzdžiui, kompaktinių diskų kopijavimas ar knygos fotokopijavimas.
Savo esme streaming metu viso kūrinio kopija nėra padaroma – ekrane yra padaromos kūrinio dalių momentinės kopijos, taigi kūrinys yra nukopijuojamas „gabalėliais“.
Žiūrovas produktą „sunaudoja“ iškart žiūrėjimo metu, nes kaip filmo kadras momentiškai atsiranda ekrane, taip jis ir išnyksta, o stream‘inant filmą jokios filmo dalys į kompiuterį (ar priedėlį) nėra parsisiunčiamos ir išsaugomos. ESTT jau anksčiau išaiškino, kad tiesioginis kūrinių stream‘inimas internetu iš tinklapio, kuriame kūrinys yra patalpintas, gali pažeisti autorių teises, nes atgaminimas apima ir momentinių kopijų darymą.
Bet Stichting Brein atveju, priedėliai veikė kaip tarpininkas, žiūrovui pateikiantis „rinktinius“ online streaming tinklapius, kuriuose filmai ir serialai buvo patalpinti be autorių leidimo, taigi nelegaliai.
Pagal taikytinos ES teisės bendrą taisyklę, autoriai gali uždrausti atgaminti jų kūrinius bet kokia forma ar būdu.
Bet ES teisė numato ir išimtį: kai kuriais atvejais leidžiama autorių kūrinius atgaminti be jų sutikimo. Tai leidžiama, kai atgaminimas yra trumpas, laikinas ir atliekamas iš esmės tam, kad tinklas veiktų tinkamai ir kad paskui būtų teisėtai pasinaudota kūriniu.
Viena vertus, savo esme srautinis siuntimas galėtų būti laikomas trumpalaikiu ir laikinu kaip to reikalauja išimtis: streaming metu filmas nėra atsisiunčiamas, o yra padaroma tik jo dalies momentinė kopija ekrane arba priedėlyje, kuri taip pat momentiškai išnyksta.
Be to, TV priedėliai yra tik tarpinė srautinio siuntimo grandis. Tačiau svarbiausia tai, kad J. F. Wullems platinamuose TV priedėliuose buvo pateikiamos nuorodos į nelegalų turinį, t. y. į online streaming tinklapius, kuriuose filmai ir serialai buvo „įkelti“ be autorių leidimo.
Tai ir lėmė ESTT sprendimą, kad streaming per TV priedėlius iš tinklapių, kuriuose filmai ar serialai yra pateikti be autorių leidimo, nėra taikoma ES teisės išimtis (t. y. tokiam atgaminimui gali būti taikomas autorių draudimas atgaminti kūrinį, jeigu autoriai šia teise pasinaudoja) ir tokie veiksmai gali pažeisti autorių teises.
Kitas svarbus ESTT sprendimo byloje Stichting Brein aspektas yra „viešo paskelbimo“ aiškinimas. ES teisė garantuoja išimtinę autorių teisę leisti arba uždrausti jų kūrinių viešą skelbimą, įskaitant ir internete. „Viešas paskelbimas“ iš esmės reiškia kūrinio padarymą prieinamu dideliam arba neapibrėžtam esamų arba būsimų naudotojų ratui.
Bylos situacija įdomi tuo, kad J. F. Wullens priedėliai veikė tik kaip tarpininkas, nukreipiantis į nelegalų turinį, o pačių kūrinių netalpino. Priedėlis iš esmės „sujungdavo“ internete jau „įkeltus“ nelegalius filmus ir serialus su galutiniu žiūrovu. Iš pirmo žvilgsnio, J. F. Wullens tik pardavinėjo priedėlius, o ne užsiėmė hipersaitų į nelegalų turinį dalinimusi, be to, naudotojai nuorodas į online streaming tinklapius galėjo gauti ir kitomis priemonėmis.
Taigi ar šis atvejis neturėtų būti laikomas tik fizinių priemonių vartotojui suteikimu, o ne „viešu paskelbimu“?
Atsakydamas į šį klausimą, ESTT pabrėžė, kad siekiant efektyvios autorių teisių apsaugos „viešas paskelbimas“ turi būti suprantamas plačiai, kaip, pavyzdžiui, nuorodos į kitus tinklapius, kuriuose be savininkų leidimo paskelbiami duomenys, pateikimas. J. F. Wullems ne tik suteikė klientams fizines priemones (pačius priedėlius), bet priedėliuose instaliavo specialią programinę įrangą, kuri priedėlių naudotojams sudarė prieigą prie internete neteisėtai paskelbtų kūrinių ir taip padėjo priedėlių pirkėjams išvengti mokėti atlygį, kurio gali būti teisėtai reikalaujama už šių kūrinių žiūrėjimą.
Taigi TV priedėlis, kuriame yra nuorodų į kitų asmenų tinklapius, kuriuose neteisėtai yra „įkelti“ filmai ir serialai, yra kūrinių viešas paskelbimas ir toks paskelbimas, nukreipiant į nelegalų turinį, galimai pažeidžia autorių teises, jeigu autoriai buvo apriboję savo kūrinių paskelbimą. Atitinkamai TV priedėlius platinantys subjektai turi užtikrinti, kad jų priedėliuose patalpintos nuorodos nukreipia į legalų turinį.