Plojame rankomis, kai pas mus savo padalinius, apėjusios kaimynines investicijų ištroškusias šalis, atidaro tokios pasaulinės bendrovės kaip „Barclays“, „Western Union“, CSC, „Adform“, „Wix.com“. Džiaugiamės, kad sukuriama šimtai darbo vietų. Didžiuojamės, kad Vilnius išrinktas geriausia vieta paslaugų centrų steigimui Centrinėje ir Vidurio Europoje.
Bet ar visada užsienio kapitalo pritraukimas teikia naudą Lietuvai ir Lietuvos piliečiams? Deja, yra ir kita medalio pusė.
Tai, kad Lietuvoje kuriasi užsienio įmonės, iš principo nėra blogai. Blogai tai, kad didžioji jų dalis – tai IT paslaugų centrai.
Kodėl? Pirmiausia Lietuvoje IT specialistų ir taip trūksta – skaičiuojama, kad net apie 15 tūkst. Kažin, ar viliodama IT verslus ateiti į Lietuvą „Investuok Lietuvoje“ apie tai pasako?
Kadangi nespėjama paruošti pakankamai reikalingų darbuotojų, vadinasi, naujai atėjęs verslas turės juos persivilioti iš kitų darbdavių, dažniausiai lietuviško verslo – tereikia pasiūlyti tarptautines perspektyvas ir, žinoma, didesnį darbo užmokestį.
Taigi keli šimtai darbuotojų, be abejo, išlošia.
Išloštų ir valstybė, nes daugiau uždirbantys darbuotojai – tai ir didesni mokesčiai, jei ne... mokestinės lengvatos užsienio verslui.
Tik ar darbuotojai „suneša“ į biudžetą tiek, kad atsvertų užsienio įmonėms suteikiamas lengvatas? O kas bus, kai mokestinės lengvatos baigsis? Ar nepakels jos sparnų ieškoti geresnių sąlygų ir ar nepakvies su savimi dalies geriausių darbuotojų?
Kitas dalykas, kad užsienio įmonės darbuotojus – o tai dažniausiai IT specialistai, kurių ir taip trūksta – persivilioja iš lietuviškų įmonių ir ne tik IT, bet ir kitų sektorių, kuriems norint išlikti konkurencingiems yra būtini pažangūs, modernūs IT sprendimai.
Taigi lietuviškos įmonės netenka „smegenų“ – gabiausi specialistai, kurie galėtų padėti vystytis lietuviškam verslui, keliauja į paslaugų centrus, aptarnaujančius užsienio rinkas, kuria produktus užsienio kapitalui, ne Lietuvai, o kartais ir dar blogiau: trūnija administruodami didžiules senas IT sistemas, taip nieko naujo ir nesukurdami.
Taigi mokestinėmis lengvatomis skatiname užsienietiškus verslus, o lietuviški šioje nelygioje kovoje pralaimi.
Žinoma, juk jie negauna mokestinių lengvatų ir negali pasiūlyti tokių atlyginimų kaip užsienietiški. Todėl kvalifikuotų darbuotojų trūksta vis labiau, sustoja ar sulėtėja vykdomi projektai, mažėja konkurencingumas, nevystomi potencialiai Lietuvą galintys išgarsinti projektai ir dalis verslų, ieškodami palankesnių sąlygų, „emigruoja“ į kitas šalis, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę.
Sunku suprasti, ar čia kokia Europos Sąjungos „tautų maišymosi“ politika, kad svetur kurti verslą patogiau nei namie?
Visai kitas reikalas būtų, jei į Lietuvą ateitų įmonės tų sektorių, kuriuose turime didžiausią nedarbą. Gal būtų verta išsiaiškinti, kokiuose regionuose ir kokių sričių specialistų daugiausiai turime bedarbių, ir pritraukti būtent juos galintį įdarbinti verslą?
Ar „Investuok Lietuvoje“ atsižvelgia į tai? Vargu. Todėl mūsų žmonės išvažiuoja dirbti į Škotijos žuvies fabrikus, o pas mus jau atkeliauja, nors ir labai sunkiai, programuotojai iš kitų šalių. Žinoma, visų bedarbių negalime perkvalifikuoti į IT specialistus, bet gal tuos žuvies fabrikus galime perkelti čia?
Dar viena tema – pagiriamieji straipsniai žiniasklaidoje bendrovėms, pritraukusioms užsienio investicijas.
Visai neseniai įspūdinga 25 mln. Eur siekiančia užsienio investicija džiaugėsi drabužių mainų portalas „Vinted“, kuklesne – 2,3 mln. Eur – tarptautinių pervedimų įmonė „TransferGo“, kiek anksčiau žiniasklaida gyrė 400 tūkst. Eur Izraelio fondo investiciją gavusią mobiliųjų mokėjimų kompaniją „WoraPay“.
Tikrai nelabai suprantu, kodėl investuotojų prisiviliojimas laikomas tokiu žygdarbiu. Iš pažiūros viskas gerai – ateina pinigai verslo plėtrai, patyrę verslininkai tiki, kad konkretus verslas gali būti pelningas, startuoliai stojasi ant kojų.
Bet kai investuojama ne pirmą ir ne antrą kartą, kyla klausimas, kodėl tų investicijų reikia? Ar ne todėl, kad įmonė pati nesugeba užsidirbti plėtrai reikalingų lėšų? Ar tikrai verslo plane buvo numatytas pakartotinis investavimas, o gal pirmoji investicija tiesiog nedavė laukiamos grąžos ir tenka vėl prašyti pagalbos ar traukti įmonę iš duobės, kad jau sudėtos investicijos nepražūtų, nes „ups – neapskaičiavome“?
Juk jeigu papildomos investicijos buvo numatytos plane, tai kodėl vėl ir vėl skelbiama viešai, kad „pritraukė“ dar iš kokio nors kito fondo ar investuotojo investicijas?
Juk iš karto pasakytų, kad planas yra per 5 metus 3 etapais investuoti x pinigų sumą ir viskas būtų aišku. O dabar kas 1–2 metus vis „pritraukia“ naujus investuotojus.
Ir tikėk, kad sekasi jiems gerai, kad sau nori. Juk verslo esmė – ne nuolat prašyti, bet duoti, o pinigus investavęs fondas, savaime suprantama, nori gauti savo investicijų grąžą. Tačiau fondai dažnai uždirba iš įmonės pardavimo, o ne iš įmonės pajamų, todėl formuojasi savotiškas burbulas, kuris kažkada gali sprogti palikęs savininką ar investuotoją tuščiomis rankomis.
Deja, kaip rodo gerų investicinių fondų statistika, atsiperka vos viena iš dešimties investicijų. Vadinasi, likusios devynios būna nesėkmingos. Taigi gauta investicija toli gražu nėra verslo sėkmės garantas, vertas visuotinės euforijos.
Tokių nesėkmingų investicijų turime ir Lietuvoje. Štai kad ir minėtoji „WoraPay“, kuri nesulaukusi didelio pasisekimo Lietuvoje ir pamačiusi, kad čia veikdama tiesiog nebepritrauks naujų investicijų, tiesiog „persikraustė“ į Londoną.
Lietuva, matyt, pasirodė neperspektyvi uždirbti iš konkrečios paslaugos, nors galbūt ne toks tikslas ir buvo nuo pat pradžių. Arba taip ir nepasiteisinusi mobilioji piniginė „MokiPay“, išvaisčiusi savo investuotojų milijonus ir tyliai, ramiai persikvalifikavusi į kitokių paslaugų teikėją.
Taigi, ar tikrai verta taip aukštinti gavusius investicijas verslus ir kas vertesnis dėmesio bei pagarbos: ar iš savo pajamų, be svetimų pinigų savarankiškai besiplečiantis verslas, kurio produktas atneša naudą klientams ir jie jam negaili savo pinigų, ar tik iš investicijų gyvenantis startuolis, kuris tegeba save gerai parduoti investuotojams?
Ar tas, kuris dirba savo krašte, moka mokesčius savo šaliai, ar svetimai?
Pasvarstykime...