K. Rugys. Bankroto administratoriams – bausmės iki gyvos galvos

Ar galima uždrausti dirbti ir pasirinkti norimą darbą, o draudimą taikyti visą gyvenimą? Nei Baudžiamajame kodekse, nei kituose norminiuose teisės aktuose pažodžiui taip neparašyta, tačiau realiai taip yra – žinomas ne vienas atvejis, kai dėl tokios praktikos Lietuvos piliečiai bylinėjamasi net tarptautiniuose teismuose.

Dar vienas tokios praktikos pavyzdys yra bankroto administratorių veiklos uždraudimas. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos jau panaikino ne vieno teisto bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimą nurodžiusi, jog vienas iš keliamų bankroto fiziniam administratoriui reikalavimų yra nepriekaištinga reputacija.

Panaikinimo priežastimi nurodoma informacija iš „Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro“ ir archyvo apie tai, kad bankroto administratoriai buvo pripažinti kalti už sunkų ar labai sunkų nusikaltimo padarymą.

Ir ši nuostata pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą administratoriaus nepriekaištingai reputacijai taikoma nepaisant to, kada ir pagal kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį tai buvo padaryta.

Nors formaliai toks teistumo faktas ir neatitinka įstatyme numatyto nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, tačiau šie žmonės nebetenka teisės dirbti bankroto administratoriais visą likusį gyvenimą, o tokią bausmę (kitaip nepavadinsi) nusprendžia paskirti ne teismas ir ne vadovaudamasis baudžiamuoju kodeksu, o įstaiga prie ministerijos, vadovaudamasi Bankroto įstatymu.

Nuostatos dėl dvigubo baudimo yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri nustato, jog niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata tiesiogiai draudžia bausti antrą kartą dėl to paties nusikaltimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad dvigubo baudimo draudimo principas būdingas ne tik Lietuvos teisei.

Dvigubo baudimo draudimo principas (lot. non bis in idem) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Lietuva yra šios konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnis, pavadintas „Teisė nebūti persekiojamam ar baudžiamam du kartus“, nustato, kad „niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą dėl kurio jis jau buvo išteisintas ar už kurį buvo nuteistas pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą“.

Taigi Konvencija, kaip ir Lietuvos įstatymai, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai, tačiau draudžiamas dvigubas baudimas. Šiuo atveju bankroto administratoriui panaikinus bankroto administratoriaus licenciją, jis realiai baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, tiek baudžiamąja tvarka, tiek ir panaikinus jo licenciją dirbti bankroto administratoriumi.

Manau, toks baudimas, pasibaigus teisminiam procesui ir jau po apkaltinamojo nuosprendžio, (net nepaisant to, prieš kiek metų nuosprendis buvo priimtas) pažeidžia žmogaus teises bei interesus ir nepagrįstai jį nubaudžia už tą patį dalyką du kartus, taip sukeliant jam žalą, kadangi žmogus netenka savo pragyvenimo ir pajamų šaltinio, kurio netgi negali atstatyti, nes nebegali verstis savo profesija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Šiuo atveju žmogus, teismo nubaustas baudžiamojo proceso tvarka, paskiriant jo veiką atitinkančią bausmę neapribojus jo galimybės dirbti bei vykdyti profesinę veiklą.

Jei asmenį nuteisus apriboti galimybes dirbti tam tikrą darbą dar galima būtų pateisinti ir suprasti (nepaisant to, kad nuosprendyje to nenurodoma), tai vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokio suvaržymo sutrumpinimo ar panaikinimo pagrindų nenumatymas demokratinėje bei teisinėje valstybėje turėtų būti laikomas grubus ir neproporcingas žmogaus teisių suvaržymas, neatitinkantis teisinės valstybės pagrindų ir iš esmės jai prieštaraujantis.