Štai, pavyzdžiui, samdomų darbuotojų privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmoka kas mėnesį siekia 6,98 proc. atlyginimo dydžio. MMA didėjant 15 proc., mažiausias pajamas gaunančiųjų samdomų darbuotojų įmokos didės beveik 8 eurais (nuo 50,9 euro per mėnesį iki 58,6 euro per mėnesį arba 92 eurais per metus daugiau).
Tokią pačią sumą – 58,6 euro per mėnesį – vietoje dabar mokamų 50,9 euro mokės ir dirbantys individualiai asmenys: kirpėjai, maisto išvežiotojai, turgaus prekiautojai ir kiti. Taip yra todėl, kad didinant MMA kyla ir PSD įmoka, kurią moka individualiai dirbantys gyventojai. Mat jie moka beveik 7 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokas ne nuo savo realiai uždirbtų pajamų vykdant savarankišką veiklą, o nuo minimalios mėnesinės algos. Nepriklausomai nuo to, kad tą mėnesį, pavyzdžiui, kirpėjas nieko neuždirbo ar uždirbo 20 eurų, jo PSD įmoka bus 58,6 euro.
MMA keliama atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio dinamiką, kai atskiruose sektoriuose, ypač nukentėjusiuose nuo pandemijos bei jos sukeltų apribojimų, pajamos ne išaugo, o krito. Tad stipriai padidėjusios PSD įmokos daliai gyventojų, dirbančių individualiai, taps didele našta.
Jeigu savarankiškai dirbantieji turės mokėti 58,6 euro PSD įmoką (net jeigu ir, pavyzdžiui, uždirbtų 20 eurų per mėnesį), tai valstybės biudžetas už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį sumokėtų tik 44,8 euro – beveik 14 eurų mažiau nei sumoka nestabilias ir nebūtinai MMA siekiančias pajamas gaunantys kosmetologai, gėlių augintojai, mokymų vedėjai ir kiti savarankiškai dirbantys gyventojai. Taip yra dėl to, kad valstybė už savo draudžiamuosius asmenis (pavyzdžiui, studentus, pensininkus ir kt.) iš valstybės biudžeto į PSD fondo biudžetą moka draudimo įmoką nuo užpraeitų metų MMA. Save draudžiantys dirbantys asmenys, kurie uždirba minimalią algą arba dirba individualiai, moka nuo einamųjų metų MMA.
MMA didinimas taip pat yra susijęs ir su „Sodros grindimis“, kurios didina mokesčių naštą uždirbantiems mažiau nei minimali mėnesio alga. „Sodros grindys“ gali paveikti žmones, kurie tik įžengia į darbo rinką arba į ją grįžta, tačiau tam negali skirti visos savo darbo dienos, nes, pavyzdžiui, turi paskaitų universitete arba slaugo artimąjį. Tokiais atvejais, pavyzdžiui, jeigu darbuotojas uždirba 100 eurų per mėnesį, darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo sumos, kuri yra ne mažesnė negu MMA, ir tais atvejais, kai žmogus dirba tik dalį įprasto etato. Toks reikalavimas pablogina mažiausias pajamas gaunančių ir ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta, palyginti su kitomis. Tai stipriai sumažina žmonių galimybes įsidarbinti nevisu etatu, nes darbo vietos išlaikymo kaina neatitinka sukuriamos pridėtinės vertės.
Be to, MMA dydis yra vienas iš kriterijų sprendžiant ir dėl valstybės tarnautojų ateinančių finansinių metų pareiginės algos bazinio dydžio. Tad didėjant MMA, gali augti ir valstybės tarnautojų atlyginimai.
MMA didinimo klausimą reikia analizuoti kompleksiškai, nes šis dydis nėra susijęs tik su samdomų darbuotojų atlyginimais. Tinkamai neįvertinus su MMA didinimu susijusių rizikų, nukentės ne tik tie žmonės, kurių darbo vieta kainuos brangiau negu jų sukuriama pridėtinė vertė. Neigiamus padarinius pajus ir tie, kurie dirba savarankiškai, nori užsidirbti papildomai, įsilieja arba sugrįžtą į darbo rinką, arba tie, kurie nori išsaugoti laisvę derinti savo asmeninius ir profesinius interesus bei dirbti ne visą darbo dieną.