Keičiasi nemokumo kriterijai
Tiek ankstesniajame Įmonių bankroto įstatyme, tiek naujajame JANĮ, vienas svarbiausių terminų – įmonės nemokumo sąvoka. Iki šiol nemokumas buvo siejamas su laiku nevykdomais įsipareigojimais (neatliekamais darbais ar neapmokėtomis skolomis), o įmonė buvo vertinama kaip nemoki, jei jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Nuo šiol juridinis asmuo bus laikomas nemokus dviem atvejais. Pirmuoju – jei negalės laiku vykdyti turtinių prievolių, antruoju – jei jo įsipareigojimai viršys jo turto vertę. Jei pirmoji nemokumo sąlyga logiška ir būdinga kitoms Europos Sąjungos šalims, dėl antrosios taikymo gali kilti keblumų. Pavyzdžiui, jei įmonė paims jos turtą viršijančią paskolą, net laiku grąžindama skolą galės būti laikoma nemokia.
Tikėtina, kad teismai automatiškai pripažinti įmonės nemokumo remdamiesi tik antruoju kriterijumi neturėtų. Bent iki šiol teismų praktikoje nemokumas vertintas neformaliai, analizuojant ne tik finansinius dokumentus, bet ir juridinio asmens pajėgumą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tad, tikėtina, kad nemokumą teismai ir toliau vertins iš esmės, o ne formaliai taikydami prieštaringas įstatymo nuostatas.
Atsiranda galimybė „peršokti“ bankroto etapą
Jei anksčiau įmonės bankroto ir likvidavimo procesai nuosekliai sekė vienas kitą, priėmus JANĮ teismas įmonei esant nemokiai galės atsisakyti kelti bankroto bylą. Nustačius, jog juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms padengti, teismas galės iškart pavesti Juridinių asmenų registrui likviduoti juridinį asmenį.
Dėl šio reguliavimo kyla mažiausiai du pavojai. Viena vertus, tai gali atverti duris piktnaudžiavimui, kai neteisėtus veiksmus vykdę akcininkai ar vadovai sieks apeiti bankroto procedūrą ir išsyk siekti bendrovės likvidavimo. Skirtingai nei bankroto atveju, likviduojant nesigilinama į ankstesnę įmonės veiklą ir nusikalstama veika gali likti neišaiškinta, juolab, kad likvidavimo procedūrą vykdys ne nemokumo administratorius, o Juridinių asmenų registras.
Antroji rizika susijusi su laiduotojų įsipareigojimais kreditoriams, kurie nutrūksta po juridinio asmens likvidavimo. Iki šiol bankroto procedūrose dalyvavę kreditoriai (pavyzdžiui, finansų įstaigos) stebėdavo procesą ir spėdavo pareikšti reikalavimus laiduotojams (pavyzdžiui, įmonės akcininkui), mat pagal teismų praktiką, tą reikia padaryti iki išregistruojant pagrindinį skolininką, t. y. įmonę. Visgi peršokus bankroto etapą, kreditorius gali operatyviai nesužinoti apie likvidavimo inicijavimą ir nespėti pareikšti ieškinį laiduotojui.
Kita vertus, sisteminė JANĮ analizė rodo, kad klausimus dėl nemokumo bylos (ne)iškėlimo galima spręsti ir kasacinėje instancijoje. Anksčiau pirmosios instancijos teismo nutartį buvo galima skųsti tik Lietuvos apeliaciniam teismui, o dabar pastarojo nutartį turėtų būti galima kasacine tvarka skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nors tai sulėtins bankroto bylų kėlimo procesą, teismų praktiką formuos kasacinis teismas.
Skolininko mokumas – ir kreditorių atsakomybė
Naujasis įstatymas numato didesnę kreditorių atsakomybę dėl skolininkų stebėsenos ir dalyvavimo kreditorių susirinkimuose. Pagal JANĮ, kreditoriai savo reikalavimus nemokumo administratoriui turės pateikti per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo. Jei anksčiau kreditorius apie bankroto bylos iškėlimą informuodavo bankroto administratorius, nuo šiol tokia informacija bus skelbiama specialioje viešoje duomenų bazė, todėl iš esmės pareiga sekti skolininkų mokumą krinta ant pačių kreditorių pečių.
Keičiasi ir pranešimų apie kreditorių susirinkimus tvarka. JANĮ numato, kad informacija apie pirmąjį susirinkimą jiems turi būti pateikta raštu, tačiau pranešimai apie tolesnius susirinkimus vėlgi bus skelbiama specialioje viešoje duomenų bazėje. Tam, kad toliau gautų pranešimus raštu, kreditoriai turės pateikti prašymą nemokumo administratoriui (jeigu iš viso žinos apie tokią galimybę).
Priėmus JANĮ, keisis ir kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas. Nuo šiol daugelis valstybės reikalavimų, įskaitant ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, bus tenkinami antra eile, kartu su visų kitų kreditorių reikalavimais. Tai sudarys geresnes sąlygas pirmos eilės kreditoriams (pavyzdžiui, darbuotojams) patenkinti savo reikalavimus.
Leis parduoti ne tik įmonės turtą, bet ir veikiantį verslą
Dėl naujo reglamentavimo kreditoriams bus lengviau priimti sprendimus ir realizuoti įmonės turtą. Nuo šiol kreditorių susirinkimuose, išskyrus pakartotinius, sprendimas bus laikomas priimtu, jei už jį balsuos daugiau kaip pusė susirinkime dalyvavusių kreditorių ir susidarys pusės visų – ne tik dalyvaujančių – kreditorių kvorumas. Naujoji sąlyga reiškia, kad teoriškai sprendimus priimti galės ir vos daugiau nei ketvirtis visų kreditorių.
Pagal JANĮ, kreditoriai galės priimti sprendimą parduoti visą juridinį asmenį arba esminę jo dalį be įsipareigojimų, atsiradusių iki pardavimo. Tai reiškia, kad bendrovę bus galima parduoti kaip be skolų veikiantį verslą. Tai gali užtikrinti didesnę grąžą nei atskirų turto vienetų pardavimas, mat pajamas generuojantis verslas, o ne atskiri jo vienetai, patrauklesnis investuotojams.
Taip pat naujasis reglamentavimas leis lanksčiau parduoti bendrovės turtą. Jei iki šiol visas turtas turėjo būti parduodamas varžytinėse, dabar ši sąlyga bus taikoma tik nekilnojamam turtui ir turtui, kurio vertė viršija 10 minimalių mėnesinių atlyginimu (šiuo metu – apie 5,5 tūkst. Eur). Motyvuotu nemokumo administratoriaus prašymu, kreditorių susirinkimas gali priimti sprendimą parduoti tokį turtą ir ne iš varžytinių – tai supaprastina ir pagreitina visą pardavimo procedūrą.
Pakeitimai įmonių bankroto procese padarys jį lankstesnį. Kai kurios įstatymo nuostatos leidžia manyti, kad didesnis dėmesys bus skiriamas išsaugoti veikiantį, gyvybingą verslą, kadangi kreditoriai galės parduoti ne jo turtą, bet visą įmonę.
Vis dėlto nerimą kelia tai, kad kreditorių susirinkime sprendimus bus galima priimti mažesne balsų dauguma, o galimybė be bankroto procedūros inicijuoti bendrovės likvidavimą gali atverti duris nesąžiningam elgesiui. Dėl pasikeitusių nemokumo kriterijų, į šią kategoriją gali patekti kur kas daugiau įmonių. Todėl įvertinti įstatymo naudą galėsime, kai remiantis juo bus pradėta formuoti teismų praktika.