O ši suma susidarė, nes ESO neva tiek pinigų neinvestavo į tinklo atnaujinimą, nors elektros skirstymo tarife tai buvo numatyta. ESO paaiškino, kad tokia situacija susidarė dėl skirtingų požiūrių į kainodaros skaičiavimo metodiką, bet pinigus pažadėjo grąžinti, sumažindama elektros skirstymo tarifus. Buhalteriniai sostų karai, kuriuos išspręsti galėtų tik teismas.
Bet šitų paaiškinimų ir pažadų jau niekas nebenori girdėti. Iš gyventojų pavogta 160 milijonų! Vagys pagauti už rankos. Taškas.
Puiki žinia politikams, dar vienas vėzdas pamojuoti ir apginti rinkėjus nuo vagių energetikos sektoriuje. O kad gynimas būtų įtikinamesnis ir aštresnio siužeto, socialdemokratai dėl to kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad ši pakeliui pasiaiškintų ir apie ESO vadovų atlyginimus, premijas bei dividendus. Rinkėjai trina rankomis iš džiaugsmo. Rinkimai juk ne už kalnų.
Tinklų nusidėvėjimo lygis didėja
O dabar ramiai apsvarstykime, ką norėjo pasakyti Valstybės kontrolė. Pagrindinė žinia – elektros tinklas yra smarkiai nusidėvėjęs. Ir nusidėvėjimo rodikliai per pastaruosius metus dar pablogėjo. Todėl tinklo priežiūrai reikia stabilių ir pakankamų investicijų.
120 tūkst. kilometrų ilgio skirstomojo elektros tinklo su daugybe pastočių ir transformatorių atstatomoji vertė yra apie 4,5 mlrd. eurų. Skirstomojo elektros tinklo ir jo komponentų nusidėvėjimo laikas – apie 40 metų. Dabartinis deklaruojamas tinklo nusidėvėjimas siekia beveik 55 proc. Tai reiškia, kad tinklas nei naujas, nei labai senas – paprastai kalbant, didžioji jo dalis yra 20 metų amžiaus (kai kurie tinklo elementai yra naujesni arba visiškai nauji, kai kurie – senesni arba visiškai nusidėvėję ir netinkami naudoti).
Kad šie rodikliai neprastėtų, kad būtų išlaikyta elektros tinklo būklė esamame techniniame lygmenyje, yra viena privaloma sąlyga – kasmet į tinklo palaikymą (priežiūrą, remontą, atnaujinimą) reikėtų investuoti apie 120 – 150 mln. eurų. Būtent tokia suma šiuo metu apibrėžia reikalingą bazinį investicijų lygį. Tokio dyždžio investicijos tinklo nusidėvėjimą išlaikytų tame pačiame – apie 55 proc. – lygyje.
Tačiau problema ta, kad investicijos į tinklo priežiūrą niekada nebūdavo stabilios – jos arba sumažėdavo, arba šaudavo į viršų. Abejais atvejais elektros infrastruktūrai tai nebūdavo į naudą – arba nėra pinigų, arba nėra, kas dirba. Nes, kai nebuvo pinigų, priežiūros įmonės atleisdavo darbuotojus arba pereidavo dirbti į kitas rinkas. Ratas užsidarydavo.
Tinklo pertvarkai liko tik 6 metai
O kodėl nebūdavo pakankamai investuojama? Čia ne paskutinį vaidmenį atlikdavo ir politikų pageidavimai, kad nebrangtų elektra rinkėjams. Ypač prieš eilinius Seimo rinkimus. Juk būtų nepopuliaru, bloga žinia. Tačiau dabar, atrodo, jau tolstama nuo šios ydingos praktikos, nes elektros rinka liberalizuota, o rekordinės pernykštės kainos parodė, kad dalis cento ar centas skirstymo tarife nieko nereiškia. Jeigu politikai iš to nedaro politikos. Bet panašu, kad daro ir toliau.
Šiame „160 milijonų skandale“ visiškai pasimetė pagrindinė Valstybės kontrolės žinia – į tinklo atnaujinimą reikia investuoti. Ir ne viena šimtą milijonų eurų. Tik kaip čia vienu metu reikės investuoti šimtus milijonų ir tuo pačiu grąžinti 160 milijonų, kurie buvo skirti investavimui? Sudėtingas klausimas. Jis dar kartą iškils, kai per Lietuvą prasiaus stipresnė vėtra ir žmonės liks be elektros.
Dar sudėtingesnis klausimas – kaip ir kiek mes investuosime į elektros tinklus, kad iki 2030 m. 100 proc. elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Reikės triskart daugiau gamybos pajėgumų nei turime dabar ir tiek pat naujų elektros infrastruktūros sprendimų. Šiam išsikeltam tikslui pasiekti liko tik 6 metai.
Todėl 160 milijonų reikėtų ne kažkam grąžinti, o kuo skubiau investuoti į naujas elektros tinklų linijas. Bet politikai to nepasakys. Būtų nepopuliaru.