Kęstutis Jauniškis. 5 audros pamokos: sprendimo raktas – politikų rankose

Neseniai praūžusi audra dar kartą priminė seną mūsų valstybės problemą – skirstomojo elektros tinklo oro linijos nėra atsparios sudėtingoms gamtos sąlygoms. Per stichijos padarinių likvidavimo savaitę progos išreikšti susirūpinimą dėl tokios padėties nepraleido įvairaus lygio politikai, nepatenkintas liko ir pats prezidentas Gitanas Nausėda. Vyriausybė su ESO vadovais sutarė, kad reikia platinti elektros oro linijų proskynas, įsigyti daugiau generatorių. Tuo diskusijos baigėsi. Iki kito gamtos kaprizo.

Kas nebuvo pasakyta ir kur slypi šios besitęsiančios problemos šaknys?

1. Atsakomybė už šią situaciją tenka pirmiausia patiems politikams. Nė viena Vyriausybė, nė viena politinė partija nebuvo išsikėlusi sau tikslo – skirstomąjį elektros tinklą padaryti atsparų gamtos stichijoms. Lietuvos elektros energetikos asociacija daugybę kartų įspėjo šalies vadovus, kad reikia daugiau investuoti į tinklo atnaujinimą. Rašėme raštą ir G. Nausėdai. Niekas nuo to nepasikeitė.

2. Vienintelis būdas problemai išspęsti – oro linijas keisti požeminiais kabeliais. Dabartinis sprendimas praplatinti proskynas yra dalinis ir kompromisinis, nes padės oro linijas apsaugoti tik nuo nuplėštų medžių šakų. Norint, kad oro linijos būtų visiškai apsaugotos, reikėtų proskynas platinti tiek, kad jų nepasiektų virstantys medžiai. Tokią praktiką taiko Lietuvos perdavimo sistemos operatorius bendrovė „Litgrid“.

3. Virstantys medžiai nėra vienintelė oro linijų nutraukimo priežastis. Elektros laidai nutrūksta, atramos virsta ir dėl apledėjimo. Proskynos nuo to neapsaugo.

4. Oro linijos yra praeitis – visas naujai plečiamas ir vystomas skirstomasis tinklas yra požeminiai kabeliai. Visi nauji elektros vartotojai (nauji gyvenamieji kvartalai) prie tinklo jungiami požeminiais kabeliais, o ne oro linijomis. Todėl tikslas išsaugoti senas ir nusidėvėjusias oro linijas nėra racionalus.

5. Tai, kad požeminiai kabeliai yra labai brangu – mitas. Taip, kloti juos teoriškai turėtų būti brangiau nei tiesti oro linijas, bet realiai nėra net kaip palyginti, nes naujų oro linijų niekas nebeįrenginėja. Tačiau patiesus požeminį kabelį jo praktiškai nebereikia prižiūrėti, o jo apsaugos zona tėra po 1 metrą į abi puses. Tuo tarpu oro linijų kainą didina nuolatinė proskynų priežiūra ir audrų padarinių likvidavimas.

Lietuvoje yra apie 20 tūkst. 35 kV oro linijų gelžbetoninių atramų. Didžioji jų dalis sumontuota dar 1954–1989 metais. Vidutinis 35 kV oro linijų amžius yra 40 metų, o šio turto nusidėvėjimo laikotarpis – 45 metai. 10 kV linijose net 84 proc. atramų yra eksploatuojamos po įprasto nusidėvėjimo laiko, t. y. senesnės nei 30 metų. 0,4 kV oro linijose tokios atramos sudaro 74 proc.