O kai šalį nusiaubia didesnė stichija, tuomet bendrovės ESO vadovai kviečiami ant kilimo pas energetikos ministrą, kuris liepia oro linijas keisti į požeminius kabelius ar dar kažką daryti, kad ateityje šimtai tūkstančių gyventojų neliktų be elektros.
Kas po to? Energetikai nutrūkusius laidus sujungia, prieš dešimtmečius klotų kabelių movas pakeičia ir vėl užkuria seną vis dažniau gendančią elektros ūkio mašiną. Gyventojai su palengvėjimu atsidūsta iki kito karto, ūkininkai ir verslininkai dar kartą pagalvoja apie generatoriaus būtinybę, nes „kiek gi galima“, o politikai, supratę, kad investuoti į elektros infrastruktūros atnaujinimą nebus labai populiaru, nusiramina. Iki kito karto.
Štai tokia yra Lietuvos energetikos politika dėl šalies vidaus elektros tinklo, kurio nusidėvėjimo lygis kasmet auga, ir dabar jau artėja prie 60 proc.
Elektros tinklas griūna ne tik dėl stichijų, bet ir dėl senumo. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra apie 20 tūkst. 35 kV oro linijų gelžbetoninių atramų. Didžioji jų dalis sumontuota dar 1954-1989 m. Vidutinis 35 kV oro linijų amžius yra 40 metų, o šio turto nusidėvėjimo laikotarpis – 45 metai. 10 kV linijose net 84 proc. atramų yra eksploatuojamos po įprasto nusidėvėjimo laiko, t.y. senesnės nei 30 metų. 0,4 kV oro linijose tokių atramų yra 74 proc.
Keista, bet nė viena valdžia neturėjo ambicijos susitvarkyti savo kieme. Politikų žvilgsniai krypo ir krypsta į „didesnius projektus“. Suprantama – be didesnių projektų, ypač naujų generavimo šaltinių, naujų dujų ir elektros jungčių su Europa, neišsiversime.
Tačiau pastarieji ketveri metai buvo, švelniai tariant, ypač keisti – politikai kartu su didžiausia energetikos kompanija „Ignitis grupė“ susikoncentravo į trečdalį šios įmonės akcijų pardavimą ir investicijas užsienyje. Tai reiškia, kad didelė laiko ir pastangų dalis išeikvota skolinimuisi ir įsigijimams, kas labiau susiję su finansiniais „perku-perduodu“ reikalais energetikos sektoriuje, bet ne aiškiais ir konkrečius kontūrus turinčiais energetikos projektais. Tas, kam buvo skolinamasi, kam buvo perkama ir parduodama, vis dar skendi nežinomybės ir rizikų miglose.
O apie ambiciją sutvarkyti vidaus elektros tinklą nebūta net kalbų. Dar ir dėl to, kad investicijos į elektros tinklo atnaujinimą ir modernizavimą kažkuria cento dalimi pabrangintų elektrą rinkėjams. Todėl buvo nuspręsta ir toliau gyventi senoje valstietiškoje troboje su aliuminio laidų vidaus instaliacija. Prieš Seimo rinkimus buvęs premjeras S.Skvernelis dar bandė aiškinti, kad užsienyje investuojama tam, kad būtų uždirbta pinigų, kurie bus skirti Lietuvos vidaus elektros tinklo atnaujinimui. O jeigu pelno nebus, jeigu vietoj pliuso gaus minusą. Kas tuomet? Ai, jau tiek to.
Naujai valdžiai, be kitų įsisenėjusių šalies problemų, teks spręsti ir šitą. Atidėlioti ir toliau į kalną ridentį vis didėjantį sniego rutulį, nelabai išeis ir nebus verta, nes:
1. Pandemija, gyvenimas karantino sąlygomis dar kartą įrodė, kad patikimas elektros tiekimas yra strateginės reikšmės paslauga. Jei elektros nėra, darbas ir mokslas iš namų sustoja, nes Zoom ir Teams be elektros neveikia ir neveiks. O tai jau daug rimčiau nei ūkininkų šaldytuve surūgęs pienas.
2. Žaliojo kurso strategijos be pakankamų investicijų į elektros infrastruktūrą įgyvendinti nepavyks. Jau dabar kai kurie saulės elektrinių statytojai susiduria su tinklo pralaidumo problema. Techninėse sąlygose jiems nurodoma rekonstruoti skirstomojo tinklo atkarpas – laidus keisti į oro kabelines linijas, įvertinti atramų tinkamumą, ir, esant poreikiui, šias atramas pakeisti. Žodžiu, nori saulės elektrinės – rekonstruok kelis kilometrus skirstomojo tinklo savo lėšomis.
Tiesa, tokie atvejai nėra labai dažni, jie labiau susiję su kaimiškosiomis vietovėmis. Tačiau nepamirškime, kad artėja ir elektromobilių bumas, o daugelis sodybų savininkų norės turėti ir saulės elektrinę, ir elektromobilį. Tokios mados ir tendencijos. Valstybė juk negalės pasakyti – žinai, palauk, dabar dar negalima, nes tinklas per silpnas.
3. Ateities ekonomikos DNR planas atveria puikias galimybes atnaujinti ir modernizuoti elektros infrastruktūrą, nes ji neatitinka šios dienos realijų. Paprastai tariant, juk nevažinėsime „Tesla“ amžinai duobėtais žvyrkeliais. Valstybė turi turėti šeimininkišką ambiciją sutvarkyti savo elektros ūkį, kad galva neskaudėtų bent kelis artimiausius dešimtmečius.
4. Ir dar vienas argumentas – politikai nebegali reguliuoti elektros kainų buitiniams vartotojams. Iki šiol valdžios žmonės paniškai bijodavo, kad dėl didesnių investicijų gali išaugti elektros kaina. Bet ji dažniausiai išaugdavo dėl kitų priežasčių. Tuomet valdžia „ieškodavo vidinių rezervų“ kainai sumažinti. Tie „rezervai“ žinomi – nukirpti bet kokias investicijas į elektros tinklą. Štai visa logika ir politika.
Tiesiog buvo kažkoks keistas įsivaizdavimas, kad rinkėjai už mažesnes elektros kainas bus amžinai dėkingi. Bet paradoksas – niekad nebūdavo.
Dabar valdžia elektros kainų nebereguliuos, kaip nereguliuoja benzino ar batono kainų. Rankos tvarkyti šalies elektros ūkį politikams atrištos. O rinkėjai tikrai nusipelnė kokybiškos ir modernios valstybės paslaugos.