Kovo 12-13 d. per Lietuvą praūžusi audra be elektros paliko apie 200 tūkst. namų ūkių, t.y. maždaug 0,5 mln. gyventojų. Dalis jų elektros neturėjo daugiau nei 2-3 paras.
O oro sąlygos tomis dienomis nebuvo itin ekstremalios: nei apledėjimo, nei šlapdribos – tik stipraus vėjo lenkiamos nuogos medžių šakos. Bet to užteko. Ir kone pusė milijono šalies piliečių sėdėjo be elektros. Mechaniškai neatlaikė atramos, laidai. Dėl to, kad per seni, nusidėvėję.
2018 m. spalio 1 d. Lietuvos elektros energetikos asociacija kreipėsi į šalies valdžios atstovus ir įspėjo, kad drastiškai mažinamos investicijos į elektros tinklo atnaujinimą kelia grėsmę ne tik patikimam elektros tiekimui, bet ir nacionaliniam saugumui. Jokios reakcijos.
Po metų, 2019 m. spalio 8 d. vėl kreipėmės į už energetiką atsakingus valdžios pareigūnus, primindami, kad nebeskiriama pinigų elektros tinklo priežiūrai. Pasiūlėme ir sprendimą – nustatyti bazinį (minimalų) investicijų į elektros tinklo atnaujinimą lygį. Tai būtų valstybės įsipareigojimas tinkamai rūpintis savo strategine infrastruktūra – taip, kaip įsipareigota rūpintis krašto apsauga ar sveikatos sistema.
Skirstomąjį tinklą prižiūrinti bendrovė ESO įvertino, kad kasmet tinklo priežiūrai, atnaujinimui, oro linijų keitimui požeminiais kabeliais reikia skirti apie 110 mln. eurų. Tik taip tinklas bus atsparesnis bet kokiam stipresniam vėjui.
Į šį mūsų kreipimąsi ir vėl – jokios reakcijos. Tik dar labiau mažėjančios investicijos. Šiemet į skirstomojo tinklo priežiūrą ir atnaujinimą valstybė bendrovei ESO leido investuoti 37 mln. eurų. Tai reiškia – beveik 3 kartus mažiau nei reikalingos bazinės/minimalios investicijos. Čia tas pats, kaip automobiliui pakeisti tik vieną padangą. Gal važiuos? Ir važiuoja. Tik su pamėtymais į šoną.
Ir štai čia iškyla esminis klausimas – tai kodėl valstybė neskiria reikiamo dėmesio ir neinvestuoja į strateginio sektoriaus priežiūrą?
Atsakymas tradiciškas ir paprastas – valstybę valdantys politikai nori būti geri savo rinkėjams kompensuodami elektros brangimą, didindami įvairias socialines išmokas. Tam reikia pinigų. O investuoti milijonus į Lietuvos elektros tinklą tikrai neapsimoka. Rinkėjai to neįvertintų.
Bet kalbant be jokios ironijos, padėtis yra labai rimta. Į skirstomąjį tinklą praktiškai nebeinvestuojama jau dvejus metus. Jo būklė sparčiai blogėja ir kitas, stipresnis vėjo gūsis gali atnešti dar rimtesnių padarinių ar net blackoutą (sistemos atsijungimą).
Įmonės, kurios daugelį metų prižiūrėjo ir atnaujino elektros tinklą, nebeturėdamos darbo, arba atleidžia darbuotojus, arba juos perkvalifikuoja, arba išveža dirbti į užsienį – energetikų greitai Lietuvoje nebeliks. Kai ateis diena X ir reikės atstatinėti tinklą, nebus, kas tai daro. Energetikai – ne gaisrininkai ar kariškiai, kuriais valstybė rūpinasi nuolat, nepriklausomai kilo gaisras ar ne.
O pats grėsmingiausias dalykas – abejingas valstybės požiūris į jai patikėtą didelę ir strategiškai svarbią elektros infrastruktūrą. Toks požiūris kelia labai rimtus klausimus dėl valstybės saugumo ir pažeidžiamumo, kelia klausimus dėl “Ignitis grupės” strategijos neinvestuoti į elektros tinklą Lietuvoje, o milijardus eurų investuoti trečiosiose šalyse, kur perkami vėjų ir saulės jėgainių parkai.
Dabar tinkamas metas peržiūrėti šią strategiją, nes, esant ypatingai padėčiai šalyje, likti dar ir be elektros – būtų katastrofa.
Vyriausybė kovo 16 d. apsvarstė planą dėl ekonomikos skatinimo ir koronaviruso sukeltų pasekmių mažinimo. Šiame plane, be kita ko, numatyta skatinti ekonomiką – spartinti investicijų programas.
Skirstomojo elektros tinklo sutvarkymas šiame plane turėtų būti tarp prioritetų. Investicijos reikalingos ne tik nusidėvėjusių tinklo elementų keitimui, požeminių kabelinių linijų įrengimui, bet ir tinklo paruošimui prijungti vis didėjantį saulės elektrinių skaičių.
Ar Vyriausybė nuspręs tvarkyti strateginės svarbos elektros tiekimo infrastruktūrą?
Atsakymo kol kas nėra. Laukiame meteorologų prognozių.