Ką jau kalbėti apie karštį vasarą ir iš vidaus užledėjusius langus žiemą. Tačiau skolose skendinčioms savivaldybėms surasti lėšų naujų autobusų ar troleibusų įsigijimui sudėtinga, parko atnaujinimo problema tampa tarytum neišpainiojamas Gordijaus mazgas.
Atnaujinti viešojo transporto parką bandoma pigiau įsigyjant „nurašomus“ autobusus ne tik iš Vokietijos, bet ir Latvijos, taip pat pasinaudojant ES paramos teikiamomis galimybėmis.
Tačiau nepaisant dedamų pastangų, pokyčiai parko atnaujinime nedideli. Ieškant silpniausios Gordijaus mazgo vietos, reikėtų kelti esminį klausimą – ar ekonomine bei vadybine prasme naujų autobusų ir troleibusų įsigijimas apskritai yra racionaliausias sprendimas?
Paskutiniais viešai skelbiamais Susisiekimo ministerijos duomenimis, Lietuvoje viešojo transporto parką sudaro daugiau kaip 2,8 tūkst. autobusų ir troleibusų, 81 proc. jų yra senesni nei 10 metų. Didžioji dauguma senesnių autobusų yra „Karosa“ markės. Šiuos autobusus gamintojai rekomenduoja eksploatuoti 10 metų, jie neatitinka Europos Sąjungos ekologinių reikalavimų, taip pat nėra saugiausi priešgaisrinės saugos atžvilgiu.
2007–2013 metais Lietuvos viešojo transporto parkų atnaujinimui buvo skirta beveik 21,8 mln. eurų ES paramos, tačiau, turint omenyje, jog autobusai ir troleibusai brangūs, didžiųjų miestų viešojo transporto parkus papildė tik 87 ekologiškos transporto priemonės, o tai sudaro vos 3 proc. visų autobusų ir troleibusų, eksploatuojamų Lietuvos viešojo transporto parkuose. Akivaizdu, kad šios pastangos reikalingos, tačiau jos nesprendžia situacijos iš esmės.
Ieškant galimybių iš esmės atnaujinti viešojo transporto parką, visų pirma tikslinga kelti klausimą, ar savivaldybių įmonėms turėti savas transporto priemones apskritai yra privalumas ar trūkumas. Prieš daugelį metų įmonės biurus statydavosi arba pirkdavo, dabar biuro nuoma yra savaime suprantamas dalykas.
Verslininkai, užuot rūpinęsi turto priežiūra, suprato, jog naudingiau savo dėmesį sukoncentruoti į pagrindinę veiklą.
Viešojo transporto parkus valdančių įmonių pagrindinė veikla yra paslaugos teikimas – keleivių pervežimas.
Savivaldybių įmonėms tenka rūpintis transporto priemonių remontu, jų draudimu, pirkimo ir pardavimo procedūromis, vietoj to, kad būtų vystomos keleivių pervežimo paslaugos ir didinama jų kokybė.
Trumpai tariant, turėti autobusus ir troleibusus, kurie laikui bėgant neišvengiamai nuvertėja, savivaldybių įmonėms yra tiesiog papildomas rūpestis.
Alternatyva viešojo transporto pirkimui yra veiklos nuoma – tokiu būdu savo viešojo transporto parką atnaujina daugelis užsienio šalių. Pavyzdžiui, Taline laikomasi taisyklės, kad viešasis transportas negali būti senesnis nei 8 metų, o parkas atnaujinamas, naudojantis veiklos nuomos ir lizingo paslaugomis.
Verslas veiklos nuomą atrado gana seniai – gamyklose produkcija gaminama išnuomota įranga, ūkininkai derlių nuima su išnuomota technika ir t.t.
Veiklos nuoma sutartyje gali apimti draudimo paslaugas, techninę pagalbą, konkretų garantinį laikotarpį – tokį, per kurį statistiškai mažiausiai tikėtini gedimai.
Nuomos laikotarpiui pasibaigus, nuomota įranga įsigyjama arba sudaroma nauja nuomos sutartis ir tokiu būdu įranga vėl atnaujinama.
Dažnai susiduriama su nuomone, kad nuomotis kainuoja brangiau nei pirkti savo. Visų pirma, tai tėra mitas.
Be to, pirkti į skolą kompromisinį variantą vietoj to, kad nuomotis ir susikoncentruoti į pagrindinę veiklą taip pat neskamba kaip geriausia išeitis. Antra, nuomos kelias reiškia ne augančią skolos skylę biudžete, bet planuojamą terminuotą įsipareigojimą.
Senas autobusų ir troleibusų parkas nėra neišnarpliojamas Gordijaus mazgas, tiesiog ieškant silpniausių Gordijaus mazgo vietų reikia pažvelgti į problemą iš esmės, pasisėmus patirties ir iš kitų šalių.